Sugrįžimai

Kada į praeitį grįžtu,

Einu tarsi per gruodą,

Taip rausta pėdas nuo šalnų,

Nes jos žaizdotos, gelia...

Vienam kaimo gale

Palaidas šuo vištą sugavo,

Kitam karvė išlaužė sodą,

Juk neaptversi viso gero.

Per vidurį - dar kelias,

Važiuoja, eina žmonės,

Savi ir nepažįstami,

Karo gurguoles tempia

Dvi kumelės...

Čia ir sustojo atmintis.

Dabar stoviu prie lopšio,

Supasi bangelės, -

Tarsi kelis kartus gimiau, -

Lopšinę kuriu praeičiai

Ir apdainuoju dar negimusius,

Linkiu gražaus gyvenimo...

Palaimink, Dieve, žmonių kelią.