Neapsaugoti

Dvi gulbės

Su mažais vaikais,

Kurie nežino aukščio,

Dargi be plunksnų,

Bet jau pasiekia snapeliu,

Kur žalia, auga,

O ant vandens dar nesaugu, –

Dažnai čia praskrenda

Viršum galvos

Ir vanagas, garnys

Ir gandras su varle gurkly...

Naktį ir lapė sėlina palaukėmis,

Už mažų krūmų – miškai didesni,

Iš ten laukiniai žvėrys žiūri, –

Kiekvieno grobis – mažesni...

Dėkojame likimui,

Kai visi užauga,

Nepakerta kulka aštri, –

Mes – tiktai paukščiai

Su baime ir gėla širdy;

Sparnais apglėbtume pasaulį,

Jeigu pajėgtume išsaugoti

Kiekvieną paukštį,

Bėgantį ir skrendantį,

Ir ką tik gimusį...