Nauji malūnai

Prisimename pasakas, –

Jos žavi nuo vaikystės, –

Rašytojai vis kuria romanus,

Kas paslaptinga ir nematoma,

Jaučia širdis...

Užburtos vietos, kerais apraizgytos,

Reikia atspėti tik žodžius

Ir vėl mylėsime, kentėsime,

O dviejų sielų neišskirs mirtis...

Atkampiose vietose, kur liūnas,

Akivarai apžėlę atsiveria per pilnatis,

Kiekvienas turi vardą,

Kiekvienas turi gėlą ir savo paskirtį,

Kuri neleidžia užsimiršti,

Kaip rakštis aky...

Vilioja ir legendos tragiškos,

Nes pats gyvenimas – didžiulė paslaptis.

Seniai jau niekas neveža

Vingiuotais žvyrkeliais

Per miškus grūdo,

Bet vėl jis mena pasakas,

Nauji malūnai sukasi ir naktimis,

Vis girkšt ir girkšt...

Kokias legendas jie sutrins?