2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Mintys vaikšto



Senų sodybų likę pamatai
Iš pilkų akmenų
Ir obelys vienmetės
Dar su visais, kas jas sodino,
Kalba...
Prie kryžkelės
Nuo laiko skeldėja
Ir ąžuolinis kryžius,
Su saulės raižiniais
Pačiame viršuje,
Be užrašo, be vardo...
Kažką ir tu prisimeni,
Kada keli akis į dangų.
Kai kur pakelėmis
Lyg bėga prie namų
Seniai sodinti medžiai,
Vieni seni palikę alpsta,
Kurie neturi artimųjų,
Tik su žilvičiais svyra,
Varge vargelį vargsta.
Oi, ant pilkųjų akmenų
Vardai išblukę
Ir niekas jų neperskaito,
Tik nugarą matai,
Kur metai susikūprinę nueina,
Akmenys ten vaikšto...
Semiu tarsi iš gilaus šulinio,
Be kibiro, su šaukštu,
Ir savo pėdas laistau,
Vis tiek sodybų eilės
Taip staiga retėja,
Išlūžta liepos, netgi alksniai...
Žiūriu, kaip nukrenta
Nuo senų medžių lašas,
Su jais pageltusius lapus
Tik rudeniop suvarstau,
Kai susilieja su žeme,
Paskęsta upėse ir ežere
Srauniausios versmės,
Per akmenis pilkuosius
Kažkas vaikšto...






Komentarų nėra: