Vasara pražydo

Tylėkite, nes negirdžiu,

Kaip gandrai skrenda,

Nutūpdami į lizdą

Tarsi vėtrunge siūbuoja,

Paskui iškėlę galvas

Pasisveikina kalendami,

Savo vaikus pagirdo, peni,

Išvalo lizdą, išmeta, kas seno...

Darbšti šeima gražiai,

Švariai gyvena.

Tyliu praeidama pro lizdą

Ar svetimą namą,

Gal šeimininkai kepa,

Užstalėje valgo,

Kalba rytmetinę maldą...

Išmokau eiti kaip katė,

Tyliu žingsniu,

Kad nesumindžiočiau žolės

Ir neužminčiau vabalo,

Neišbaidyčiau paukščio perinčio, -

Kiekvienas žolynėlis ar gėlė

Priglaudęs kažką saugo...

Tylėk, dabar rašau,

Ką girdžiu ir matau,

Kaip tavo širdis plaka,

Kada liūdi ar skauda...

Lelijų kvapą uostau

Ir jaučiu, kad vasara pražysta,

Krūtinę kažko maudžia...

Tylėkime abu,

Kai rankos susiliečia,

Džiaugiamės.