Ramybė vakarėjant

Ramybė – sielos sveikata,

Žinau, kaip motina pavargo,

Kol mane augino,

Prisėdu ir mąstau,

Ar jai atsidėkojau...

Nurimsta vėjas vakare

Ir iki ryto dangus tyli,

Ramybė – akyse,

Kai praskrenda gandrai

Pro langą į savo namus,

Aukštai į dangų kyla.

Plaukioja gulbės ežere,

Kol vaikelius augina, –

Abu pataiso kas dieną gūžtas,

Suranda vietą ramią

Prie žalių nendrynų.

Kai gulbės pakelia sparnus,

Suūžia ir be vėjo,

Ramiai palydžiu akimis,

Nes danguje dažnai

Ir savo motinos akis regiu,

Kurios dar lydi,

Kaip lydėjusios...

Dabar žinau iš debesų,

Per dangų bėgančios žvaigždės,

Senolių patirties,

Kad jau ruduo

Ir man atėjo.