2015 m. gegužės 31 d., sekmadienis

Gyvybės kaina




Gandrai – dangaus laivai,
Ne giesmėmis žavingi,
Bet jų šeimos darna,
Ištikimybė pavyzdinga.
Kas dar nepasiruošę,
Nekrauna lizdų,
Vienišiais sklando per padangę,
Juos neša vėjų sūkuriai,
Suka ratus visus metus vieni
Apie gimtinę brangią,
Kur jų tėvai
Kitų vaikų jau laukia...
Tik rudenį išves būrius
Drąsiausias, garbingiausias
Per mėlyną padangę,
Kuris turės savo pulkus,
Gerai žinos gyvybės kainą...









Paprastas žodis



Pražydo pievos,
Paprasti žiedai,
Bet akiai taip malonu,
Kada išeina stirnos vakare
Ir skabo žalią žolę
Po kvapnius dirvonus.
Išsirenka žoles,
Praleidžia karčiąsias,
Kaip įžeidų žodį,
Kurio prisimeni ilgai
Ir prastą skonį...
Gėlės – slapukės,
Kitos tyčia pasirodo,
Kad nužydėtų jų žiedai,
Be nuoskaudų iš šono,
Prasto žodžio...
Ir pievos kalba,
Jeigu supranti
Gamtos harmoniją,
Tada ir neužminsi mažesnių,
Ir nepastumsi nieko netgi tamsoje
Nuo savo tako,
Kuris veda į namus,
Saugią pastogę...





2015 m. gegužės 30 d., šeštadienis

Varpų melodija



Tyliosios gulbės
Savo vaikų nešaukia,
Kai gimsta, jaučia iš arti
Kiekvieną judesį ir plaukia
Tik paskui savo motiną
Visas vaikų būrys...
Lengva banga pliuškenasi,
Lyg aidas gintaro pily,
O jūra, ežeras parausta,
Palydi vakaro saulėlydį...
Kaip gera rytą atsikėlus
Pajusti savo pulsą smilkiny,
Sutampantį su širdimi...
Visa diena dar priešaky,
Nubėga nerimas, nubėga,
Kaip vandens lašas
Nuo gulbino pečių, -
Užaugs ir jo vaikai pilki, -
Palaiminta ta valanda,
Kai mintimis į ateitį skrendi
Ir paskutinį šauksmą,
Kaip būtinybę sutinki.






2015 m. gegužės 29 d., penktadienis

Ryto šešėliai



Einu per pievą,
O šešėliai pinasi,
Ilgėja smilgos
Ir prie kojų trinasi,
Prilimpa pienės pūkas
Nuo žalių dirvonų,
Jį neša, sėja
Mano kojos...
Į plaukus vėjas įpūtė,
Jaučiuosi pasipuošusi,
Mažytis parašiutas,
Baltas ir pūkuotas,
Toks lengvas ir švelnus,
Jis kelia į padangę,
O debesėlis moja su sparnu,
Lyg savas angelas,
Kuris ir myli,
Visada globoja,
Kad nepavargtų nei širdis,
Nei basos kojos...
Pavasaris puikus, ankstyvas,
Gal bus šilta ir vasara,
Ruduo vėlyvas,
Kai pievas gaubia
Tirštas rūkas,
Žiūriu į saulę,
Gaudau pienės pūką...
Pamiršau šaltą žiemą,
Žemę, snaigėmis apklotą,
Kai kojos klimpo,
Per pusnis ilgai ilgai
Buvo klampota...
Prisiminimai liko skaidrūs,
Kaip lengvas pūkelis,
Tokia lengva ir žemės motinos
Marga skarelė.






Gimtadieniai




Pasveikinu visus mažus
Su kiekvienu gimtadieniu:
Jaunutę žolę,
Medžio lapelius gležnus,
Iš lukšto išsiritusį mažylį paukštį,
Kuris dar skrist negali...
Pasveikinu metus,
Kuriuos gegutė užkukavo,
Kai varlės deda kiaušinius,
Į tvenkinį ar balą;
Vis dėl visų bijau,
Kad ne visi atšvęs
Savo pirmą gimtadienį...
Bus liūtys ir šalna,
Bus ant žiedų ir šerkšnas,
Gailiuosi ir tų metų,
Kurie plaukus nubaltina...




2015 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Kamanė



Žiūrėk, kaštonai žydi,
O bičių spiečius dūzgia
Garsiau, skardžiau
Nei visas avilys,
Čia ir kamanė taiso
Savo sulytus sparnelius,
Po vieną dulkę lipdo
Ant plonų kojyčių,
Tarsi su nuospaudomis,
Nuo pernykščių batų,
Nuavėtų, nutrintų...
Bridau viršūnėmis,
Sudrėko mano kojos,
Kai pailsau, palindau po lapu,
Iki namų pėsčia klampojau,
Sukau aplink ratus
Ir paskutinis sielos maistas
Į žemę grįžo, nubyrėjo,
Kažko širdy neberandu.
Nebarkite manęs,
Nepykite – tai mano duona,
Kiek atnešiau ant basų kojų,
Tiek turiu.





Nuslinko debesys



Gyvenimas – tai besikeičiantis
Pro debesis dangus,
Visas pasaulis dar neaplankytas,
Vis plaukia, kaip laivai,
Nuo vieno krašto iki kito.
Viršum susmegusių į žemę trobesių,
Nelikusių gimtų namų,
Kur kaminai neskleidžia dūmo
Ir susiliečia su kalnais,
Baltais, kaip senų galvos,
Gyvenimas – kitoks jau...
Prisiminiau sodybą,
Šulinį ir svirtį,
Kaip girgžda ji rytais,
Kai motina pusrytį verda,
Tėvas semia, arklius girdo.
Kokie mieli garsai,
Lyg debesėliai atslenka
Ir vėl nutolsta...
Linų kuodelis tirpsta vakarais,
Į baltą rankšluostį pavirsta,
Nueina debesys takais,
Palieka raštuose šešėlį,
Brydžių šimtą...
Oi, atminties akys
Į debesis paniro,
Pasaulio vandenynai užsimiršo,
Kur mūsų broliai išplaukė
Ir sesės nutekėjo,
Be ašarų lietaus...
Gal vėjas juos supiršo,
Kad ir savo namus užmiršo?











2015 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Nuo žemės pasikėlus



Iš kur atėjome,
Ten ir išeisime,
Iš žemės grumsto
Sukurtas žmogus,
Į žemės gelmę pasinėrusį
Gali prikelti tik dangus.
Pražystame, kaip ieva
Ar kvapnus šermukšnis,
Nupurto vėjas rudenį lapus,
Raudonos uogos dega
Visą ilgą žiemą
Ir žalios pušies žvakės spingsi
Ant geltonų smėlio kalvų...
Vakaro maldą sukalbėjau
Ir užmigdžiau vaikus,
Tada pro langą pažiūrėjau
Gražiausia žemė keliasi
Su ryto vyturėliais,
Kur džiaugsmo, meilės,
Atradimų buvo valandų,
Tik man skirtų.
Oi, koks gilus dangus,
Kaip žvaigždės kažkur skrieja,
Viena nukrito nuo skliautų,
Ten ir sugrįžta vėlės
Po žemiškų vargų...
Naktis, tylu, ramu.




Piešiu



Neturiu drobės nei dažų, –
Motinos skrynią pabaigiau
Ir uždariau – brangu...
Perku spalvas iš pievų
Ir pigių žiedų, –
Labiausiai pienes,
Ramunes myliu.
Piešiu akis
Tik juodu teptuku,
Bet matau mėlyną ir žalią,
Kokias ir pati turiu...
Mano paveikslas – iš akies,
Be kontūrų ir apvadų,
Visa pakrantė – iš spalvotų akmenukų,
Renku ir kraunu
Į prijuostę pritūpusi...
Nupiešiu bangą ežero,
Kai gainioja audra,
Mano valtelė – paprasta,
Labai maža,
Paleidžiu giesmę į gelmes,
Kiekvieną akmenį tenai panardinu,
Kad būtų piešinys,
Kaip žemė – margas, apvalus...







Mano turtas




Metų – šimtas

Kasdien savo metus
Su gegute skaičiuoju;
Kišenė ir tebus tuščia,
Bet turiu rankas, kojas,
Turiu akis ir širdį,
Kuriose sutilpo
Gimtinės kloniai,
Gelsvas smilgų šilkas...
Tolėliau nesimato,
Nes užstoja miškas,
Iš ten girdžiu gegutę,
Kuri turi metų šimtą,
Visiems juos atiduoda,
O man ir to užtenka.
Metai – lašai,
Nuriedantys per skruostą,
Dažnai rankove nusišluostau
Ir vėl skaičiuoju minutes,
Po širdimi turiu lakštingalą,
Eiles...



Pievos nužydėjo



Pasklinda pienės po laukus,
Augindamos savo vaikus,
Pirma bites darbščias
Prie žiedo privilioja,
Užtenka joms dosnių kvapų
Ir saulėtos spalvos
Po žąlančius dirvonus.
Išpila debesėlis iš aukštai
Savo galias, kurias turėjo,
Gaiviais lašais palaistė galveles,
Paglostė vėjas plaukus.
Pieva pasipuošė baltai,
Tą mato netgi vaikas,
Ir pučia pavėjui
Mažyčius penės vaikelius
Po visą lauką,
Pagal jų žiedelius žinau,
Kad vasara atėjo.
Jie – jau užaugę,
O aš gimtadienių savo vaikaičių
Kasmet vis laukiu,
Lauksiu,
Nes mano pievos nužydėjo.








2015 m. gegužės 26 d., antradienis

Švyturys


Aš – senas jūrų vilkas,
Grandinių nemačiau,
Plaukiu prieš srovę,
Valtis susiūbuoja,
Bet visgi išsilaiko,
O namų švyturys – toliu...
Aš – vienišas poetas,
Gatvės muzikantas,
Kada namo grįžtu,
Pravirkdau seną smuiką,
Ant stygų laimės natą užrašau...
Mane vėjas pašaukia
Ir bangas su juo taršau,
Balta žuvėdra šaukia,
Kai bures pakeliu,
Plaukiu toliau...
Nusigręžiu nuo kranto,
Ten daug, oi, daug ir palikau,
Žiūriu į ryto saulę,
Paglostau žilą galvą,
Kad niekas nematytų mosto,
Kai ašarą braukiu...
Kada nutrūksta stygos,
Sielos harmoniją,
Kaip švyturį, matau.
Tylu, tylu,
Tylos klausausi,
Padovanoju savo muziką ir tau.





Alyvos nužydėjo



Daug sykiu sakė man motulė:
– Neverk, nereikia,
Alyvos nužydėjo,
Auga vėl ūgliai,
Kitąmet bus žiedų – pulkų pulkai...
Jei šįmet neradai
Čia savo laimės žiedo,
Praskleisk šakas į ateitį, –
Žydės melsvai, baltai,
Kvepės gyvenimo arimai,
Vagose straksės varnėnai,
Ant stogo kleketuos gandrai,
Atnešę varlę nepasėdą
Penėdami vaikus
Ir tau vaikų vardus išrinks:
Adomas, Ieva,
Šventas Juozapas, Marija –
Visi mano šeimos nariai...
Alyvos kvepia mano kiemo,
Verkiu iš džiaugsmo vakarais.




Kaimo piemenys



Mes – kaimo piemenys,
Pievose vartėmės,
Ant kupetos užkopę,
Lyg ant aukšto kalno,
Gėrėjomės miškais,
Gegutės vaikus gaudėme,
Kur ji kukavo,
Būdavo viskas gerai...
Išjojome žirgais
Pasižvalgyti po pasaulį, –
Kaip žemėje, taip danguje, –
Šešėliuose – tik debesų pulkai,
Balti ėriukai ganosi,
Lyg paties aukščiausiojo
Mums pasiųsti,
Kad grįžtume į kaimą,
Kur baltos gulbės plaukia
Ir varlinėja pakrantėmis gandrai...
Prieš akis – kalnas;
Kopiame ir atgal leidžiamės,
Nes Laimės žiburys aukštai,
Kada pasieksime,
Uždegsime kaip aukurą balaną,
Kad protėviai matytų
Iš anų laikų,
Apšviestų mūsų žemę
Ir žemai...



Dailininko Ipolito Stonio darbas ir foto



Ne viskas tikra



Mažieji pasaka dar tiki
Ir jos laiminga pabaiga,
Kad viskas išsipildo,
Ko gali prašyti
Iš motinėlės žemės ir dangaus.
Senam ne visos gėlės žydi,
Nes jų spalvos neprimatai,
Aukštai kaštono žvakės švyti
Ir pamanai, kad nužydėjo,
Nors žemė vis žalia
Ir neprisnigo jų žiedais...
Jaučiu kvapus,
Gilus alsavimas gimtinės;
Kiekvienas medis kvepia atskirai,
Tik vėjas maišo,
Suka laikrodžio rodyklę,
Dar bičių dūzgesį girdžiu aukštai.
Maža esu, negaliu skristi
Ir pasikelti taip aukštai,
Kad sau po kojomis pajusčiau
Gyvenimo svajas,
Kuo tiki tik maži vaikai...




2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Klausausi žemės pulso



Kiekvienas paukštis
Dreba dėl vaikų,
Nors jį ir slepia plunksnos,
O kiškis keičia kailinius
Ir šaltą žiemą prisitaiko.
Lapė gudri, ji tyliai slenka,
O vanago taikli akis
Ir nuskina gyvybę,
Tarsi gražią gėlę,
Ką tik išsiskleidusią...
Pasaulis šiandien neramus,
Kai švilpia kulkos,
Nors ne pas mus,
Bet dreba juk širdis,
Kad mūsų žemė – namas nuostabus
Vis dega ir kasdien liepsnoja,
Pagalbos žmonės šaukiasi.
Pakyla tartum paukščiai iš lizdų,
Palieka ir savo namus,
Pakelėse išbarsto savo turtą...
Tik nesuglauskime ausų,
Lyg pilki kiškiai,
Nes priešas to telaukia...



Lakštutės trelės



Pasibaigė viena diena,
Atbėgo vakaro šešėlis,
Suskambo muzika
Lakštutės trelės...
Kiek daug akordų
Dieną nusivijo
Ir atnešė prie lango tylą...
Nekalbinkit manęs,
Praeities stygos,
Per dangų ritasi aušra,
Rytas ankstyvas;
Jauną mėnulį pamilau,
Kada jaunystę išlydėjau
Tai mano paslaptis,
Kurią težino vėjas.
Oi, sielos muzika,
Lyg prasikaltęs laikui vėjas ,
Pravirko smuikas,
Pritarė violončelė,
Mano gyvenimas – lakštutės trelės...






Ratilai



Kada nutyla vėjas vakare,
Ramus, kaip veidrodis,
Vandens paviršius,
Sujuda paukštis,
Bėga sūkuriai,
Lyg mūsų žemė sukasi ratu,
Aplink – visas pasaulis,
Nors visko nematau,
Apžvelgiu savo horizontą...
Kokia laimė!
Oi, sukasi galva,
Kada į dangų pažiūriu,
Ten debesų pulkai
Ant lino mėlyno žiedų,
O saulės spinduliai –
Mamos ratelio stipinai,
Geriausio meistro sudėti,
Dar viršuje – raštuota prieverpstė,
Kaip namo skliautas,
Kaip tavo mene – saulė.








Slenksčiai



Atrodo, ilgas kelias
Nuo vaikystės slenksčio,
Per kurį persiritai neseniai,
O jau žolė užaugo iki kelių,
Pražydo obelys
Ir jau iškrito
Sode obuoliai...
Sukrovė gulbių pora gūžtą,
Jame padėjo kiaušinius
Ir saugo, budi,
Kada mažieji kalsis
Ir persiris per savo slenkstį,
Paskui išskris...
Sėklos vis krenta,
Užauga gražus medis
Ir moterys pagimdo, –
Gyvybė – naujas slenkstis
Nuo rytmečio iki nakties...







2015 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Kol mano laikas



Ką gauname iš žemės,
Žemei sugrąžiname,
Dangus toks tolimas,
Bet matomas kas dieną, –
Iš jo – šiltas lietus,
Žvarba ir sniegas,
Saulutės spindesys
Ir žiupsnis džiaugsmo
Vakare, prieš miegą...
Kai langas praviras,
Tada pro jį matau,
Kaip laikas bėga, –
Iš jo tiek daug pasiimu
Ir grąžinu, kas lieka.
Žiedai margi,
Kaip genio plunksna,
Iš jų spalvos skiriu,
Kas gera, ko dar trūksta
Mano gimtinės žemėje,
Nuspalvinu dienas,
Kol mano laikas.
Oi, bus ir po manęs,
Kas vis bandys pakeisti
Ir gyvenimo spalvas, –
Dangus toks pat palieka.


Lietuvos kario Stanislovo Bagdono foto





2015 m. gegužės 23 d., šeštadienis

Po širma



Atleiskime mažiems,
Jie sako savo tiesą,
Neleiskim dideliems,
Kurie savo žodžius supranta,
Meluoja ir prisiekia,
Ištrina datas,
Kaip gyvenimo detalę,
Kurios jau nebebus šalia...
Tiktai prieš kryžių
Nukeliu kepurę,
Nes nukryžiuotojo kakta
Erškėtrožių vainikais papuošta...
Oi, iš žaizdų
Dar šiltas kraujas laša
Ir girdo žemę,
Nuoskauda ir dulkės
Vėl atveria žaizdas
Ir vėl užtraukia...
Gyvenimas – gyva žaizda,
Kuri negyja niekada,
Neliesk tik savo pirštais,
Pažvelk tik siela atvira,
Gal jai atleisiu...
Netrink ir savo žodžių,
Jei tiki tiesa.


Girdi?



Palijo, žemė atsigavo
Po ilgos žiemos,
Pražydo medis,
Padėkojau dangui,
Kad jis mano kieme,
Jį bitės lanko,
Iki rudens žaliuos...
Praeina vasara
Ir krenta lapai,
Juos vėjas gaudo,
Neša gan toli,
Jų nepasiekia aidas
Nuo bičių avilio,
Medus liko širdy...
Žiema paglostė mano galvą
Ir priminė metus,
Kada žydėjo sodas
Ir dūzgė bitės žieduose,
Dabar jos – avily...
Girdi?








Gražiausias ežeras vasarą



Kiekvieną rytą žavi
Paukščiai dainomis,
O dieną vaikus peni,
Po lapais pasislėpę jų lizdai
Linksmai ir vakare skardena...
– Cip cip, – ir dar kiti garsai,
Mažieji atsišaukia,
Nors nepalieka jų tėvai,
Bet lesa daug ir skuba augti...
Kol riebūs kirminai,
Ant lapų daug jų laipioja,
Dar išlenda iš žemės
Ir nenuoramos sliekai,
Lyg nežinodami, kas laukia...
Atskrenda musės, vabalai
Prie vandens atsigerti,
Deda perus uodai
Vandens paviršiuje,
Tik rink ir valgyk...
Ne, aš ne paukštis,
O dainų klausausi,
Jos mano sielos maistas.


Dainos garsai



Daina – tai sielos vaisius,
Sujungianti visus kraštus;
Dainuoja miške paukščiai,
Nors ir savaip kiekvienas,
Bet suprastas jis būna,
Kai balsas nuoširdus.
Didžiausias gėris – paprastumas,
Atsiveria tada žmogus,
Kai rūpesčius savo pamiršta
Ir džiugina kitus.
Dažnai ir geriems paukščiams
Kažkas išdrasko jų lizdus
Ar iškrenta iš lizdo vaikas,
Užaugęs išskrenda toli toli,
Net į kitus kraštus,
Tada daina pašaukia,
Sujungia mus visus...

Skiriu Monikai ir Vaidui - Eurovizija  





2015 m. gegužės 22 d., penktadienis

Vakaras




Einant pavargsta kojos,
Bet tas kelias mielas,
Pailsi atsisėdęs ant akmens
Arba palinkusio medžio kamieno
Ir gera širdyje, kad keliavai...
Pavargsta rankos prie darbų,
Bet atsitiesia nugara
Ir pažiūri š dangų, –
Koks gražus vakaras
Tau prieš akis,
Nes tik dabar nurimo vėjas,
Lakštingala prašneko,
O rankos už galvos,
Kada saulėlydį stebi...
Pailsta akys, bet jauti,
Kaip snapu liečia vandenį
Baltoji gulbė,
Bėga ratu gyvybė,
Dvi saulės nardo vandeny,
Trečia – tavo širdis,
Kai ji pails, užmerksime akis...