Svajonių inkarai

Baltosios gulbės – sėslūs paukščiai,

Ilgai jos neapleidžia savo tvenkinių,

Pavasarį ant ledo pamatysi plunksną,

Žinosi, kad parskrido į namus...

Oi, kad pajėgčiau,

Būčiau saulės aukštyje,

Iškirsčiau eketes ant ežerų,

Kad plaukiodamos susirastų maisto

Ir nereikėtų kilti iš lizdų,

Per žiemą suktųsi ratu

Po savo plotą,

Pakviestų gimines pabūt kartu.

Baltosios gulbės – tai maži laiveliai;

Prie sraunių upių – jų pulkai,

Bet pasroviui neplaukia,

Lyg inkaras jas laiko

Prie krantų ilgai...

Baltosios gulbės – laimė mano šaliai,

Nes tu ir aš čia gyvenu

Taip tyliai, kaip dvi gulbės,

Svajonių versmėje giliai...

Oi, nesigirk, kad viskas čia gerai.