2015 m. kovo 17 d., antradienis

Spindinčios akys



Paspaudžiau ranką vėjui,
Lengvą gūsį pajutau,
Kai iš visų šalių
Į mane debesys skubėjo,
Jis nepastebėjo,
Kaip aš juo žavėjausi,
Pro mane prašvilpė,
Netgi nepažiūrėjo;
Gal aklas buvo,
Kad nelikom vienu du...
Tai kas, kad nepamilo,
Bet mane jis pamėtėjo
Į vidurį dangaus,
Pasaulis visas atsivėrė –
Nuo žemės ligi pat žvaigždžių
Ir dar toliau...
Oi, vakarai, kada nurimsta
Netgi vėjas,
Dar lieka dangaus skliautas,
Keli žingsniai pirmyn...
Kas bus, tas bus vėliau, –
Žinau – mylėjau,
Nepavėlinau.




Komentarų nėra: