2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Jubiliejus - 40 metų












Geros valios žmonėms



Laisva visuomenė, –
Be ginklų žvangesio,
Be prievartos, bauginimų,
Be politinių kalinių
Ir be žmonių grobimo,
Neteisėto apkaltinimo, –
Tokia šalis – laisva
Ir išdidus žmogus.
Kiek žemiškų nelaimių
Ir neteisėtų veiksmų,
Kai valdo šalį prievarta,
O ne tautos žmogus,
Kuris pasėja siaubą, baimę,
Visam pasauliui neša
Pragaištį savo melu.


Vasario 28




://www.youtube.com/watch?v=EZymCe7cjrU&feature=youtu.be



Šiąnakt snigo,
O tą rytą lijo;
Prisiminimų daug tokių,
Kurie kaip veidrodyje
Nuolat atsispindi
Tarp žydinčių vainikų,
Chrizantemų, kalijų baltų...
Dažnai snieguoles vis apsninga,
Sniego kruopas, kaip maną
Iš dangaus, renku,
O šiandien, tokią dieną,
Lenkiuosi prie tavęs
Ir krenta ašara sykiu...
Laikas – tai atgaila,
Dienai praėjusiai,
Kai buvome sykiu.
Vasaris baigiasi,
Žydės pavasarį neužmirštuolės,
Žibutės mėlynos,
Dangaus šviesa tavo akių.




Šviesos vitražai




Viso gyvenimo reikėjo,
Kad atskristų paukštė;
Į sielą dabar leidžiasi lengvai
Ir kalba širdies balsas
Apie miške lizdus,
Dirvone vyturėlį pilką,
Kuris pasislepia nuo pikto,
O danguje – ramus, saugus...
Visų žodžių nereikia,
Pasirenku gerus,
Kurie apsaugo mažą,
Guodžia vaiką,
Palaimina nuliūdusius,
Senatvėje silpnus...
Viso gyvenimo reikėjo,
Kur visko buvo – džiaugsmo
Ir akmenų sunkių,
Kuriuos pakėliau,
Naujos dienos šviesoj
Pavasario alsavimą jaučiu.

Rankų darbo vėriniai



Rytais rasa papuošia
Kiekvieną žolę, gėlę,
Voratinklio tinkle įstrigus
Supasi ilgai,
Ant jos dar atsispindi debesėlis,
Dangaus visi papuošalai;
Net Paukščių Takas,
Kuriuo skrenda paukščiai,
Į jį pažiūri plaukiantys laivai,
Kad nepaklystų,
Nenuviltų, kas jų laukia
Ilgiau, negu ilgai...
Padovanoja rankų darbo vėrinį
Iš tolimų kraštų sugrįžę,
Kaip rasos lašą ir tikėjimą,
Kad mylima esi labai,
Kiek perlų čia suverta,
Kiek džiaugsmo byra,
Su rasos lašais...





2015 m. vasario 27 d., penktadienis

Pavasario skambučiai


Padovanok man vieną natą,
Jai sukursiu dainą,
Parodyk žvaigždę,
Ją parnešiu į namus,
Prie lango pakabinsiu,
Tada pažvelgs į ją dangus, –
Ši dovana – brangiausia iš visų...
Virš stalo, šiaudų soduose,
Čiulbės pirmieji paukščiai,
Nudžiugins mus visus,
Tėvų namai – prisiminimuose,
Kaip saulės šiluma
Pavasariui išaušus,
Prie židinio pašaukia
Artimus, savus...
Paskolink tik trumpam,
Gimtoji žeme,
Pirmų snieguolių puokštę,
Neskinsiu šiandien jų,
Paskambinsiu baltais varpeliais
Ir vėl sugrąžinsiu
Po žaliu krūmu
Tūkstantį giesmių...





Kas mūsų viduje


Mūsų vaikai – pasaulio gėris,
Jų sielose pražysta
Spalvų pasaulis
Ir garsų darna,
Užauga ir subręsta,
Kur juos pasėja vėjas,
Net kitame žemės krašte,
Ties akmenų briauna...
Gal ne karalius nuogas,
Nuogas jo šešėlis
Ir nuoga baimė viduje,
Kad nematytų vaikas,
Kas bus po kelių metų
Ir jame?..
Iš kur ta juoda baimė
Savojo šešėlio,
Kai bręsta sėklos
Obuolio viduryje?
Išgraužia neviltis, išgeria sultis,
Bet palieka sėklas,
Kad pasirinktume gerąsias
Savo viduje...
Viskas kartojasi laike.



Žemės mokykla



Nekalta sėkla,
Jeigu medis kreivas auga,
Nesu kalta,
Kad yra akmenys,
Kurie prispaudžia,
Šaknelė būna nugraužta...
Visas pasaulio nuodėmes
Prisiimu, kaip savo,
Bet nežinau, dėl ko
Žiedai pavasarį kariauja,
Bet vis nugraužia amalas,
Apninka spragės,
Kas auga pažeme...
Visus vienodai
Pakeliu prieš saulę,
Laukiu lietaus, rasos ryte,
Kiekvieną lapą,
Lyg vaikelį prisiglaudusi,
Nešu savo delne,
Tręšiu tais pačiais žodžiais:
„Gyvenimas – tai mokykla“,
Paberiu ant lentos
Geltonų grūdų saują,
Baltos kreidos vingiuotą liniją
Rankšluostyje audžiu,
Kad tiestų savo kelią
Kiekvienas daigas
Nuo pradžios...


2015 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Dienos paveikslas



Kiekvienas pažinimas –
Savotiškas montažas;
Karpai, klijuoji
Popieriaus skiautes,
Kai padažai kraštus,
Per žingsnį atsitrauki,
Tepi po vieną spalvą,
Padailini, kas viršuje,
Nevertini, dar lauki,
Kada dažai nudžius.
Jei išdalini viską,
Ką iš dangaus gavęs,
Sustoja laikas,
Išlygina aštrias briaunas,
Kai tavąjį paveikslą
Po metų prisimins,
Pamirš beieškančio kančias,
Montažas pavirs į miražą,
Gyvenimo klaidas...
Kiek atradai – dar tavo,
Ką prarandi – jau sena skiautė,
Sutrinsi ir numesi pats.



Praregėjimai


Onelės vasara

Gyvenimas – gyvybės varpas,
Jis skambina vis širdyje,
Kad eitume per žemę
Skaičiuodami sekundes
Ir laukiame pagalbos rankos,
Kai dingsta atsvara...
Gyvenimo pavasaris,
Kai kylame į dangų
Su vieversio giesme,
Ištiesiame rankas
Ir po sparnais dar keliame
Nuo juodos žemės
Kasdienines skriaudas...
Visi suvokiame patį gyvenimą,
Kai mus pašaukia žemė,
Sužinome gimimo vertę,
Kada prarandame kažką,
Dėl ko verta gyventi
Ne tiktai šiandien – visada...


Poeto, kunigo A. Baranausko 180 gimimo metinės



Gimti namai – tai takas,
Kuriuo mintys teka
Nuo pat vaikystės iki pabaigos;
Kalneliai bėga,
Tarsi žalios pušys,
Susikibusios už rankų,
Mažais upeliais pildosi Šventoji,
Pavasariais atsigeria
Baltų beržų sulos
Iš sraunios Anykštos...
Aplinkui ežerai,
Gražiausios žemės saujos,
Žėruoja saulės spinduliais,
Jie vėl Šilelį mena,
Kur gimė A. Baranauskas
Ir klausėsi paukščių dainos,
Grybavo ir uogavo,
Sugėrė sodrų kvapą,
Kaip Aukštaitijos tarmę,
Savo motinos tikros.
Vėl pušys iškirstos sudygo,
Iki mūsų dienų auga
Ant aukštos kalvos,
Išsaugojo ir kalbą,
Žodį Lietuvos.






Prisikėlimas



Kai žiūri į akis
Pavasaris ir saulė,
Pasineriu į dangų,
O aplinkui – žalia žalia...
Renku akmenėlius,
Metu į lietaus balutes
Ir kyla jos aukščiau, –
Garuoja žemė.
Nebejaučiu širdies,
Pamirštu praeitį,
Kada smilkiniuose
Tarsi plaktukai kalė...
Pamiršau laiką,
Tekantį upelį,
Pakilo vieversys
Iš pernai įmintos pėdos,
O ten – nauja pradžia
Ir pirmas žydintis
Geltonas pienės žiedas –
Žemės saulė...





2015 m. vasario 25 d., trečiadienis

Vienišius



Koks mažas paukštis
Margasis genys,
Bet kaip jis pasipuošęs,
Koks juodas švarkas,
O kelnės – generolo,
Kepurę pakelia viršum ausų,
Kad kalant netrukdytų,
Tuk tuk vis girdisi iš tolo
Jau nuo ankstyvo ryto...
Niekada nemačiau
Ant medžių didelių
Dviejų genių, –
Visi juk turi savo porą, –
Kaip lesina vaikus,
Ką neša į namus,
Kas jam pakeičia dainą,
Vėjas, paukščių choras?




Ką kalba fleita



Lakštingalos giesmė,
Kalnų upelio garsas,
Meilės ir ilgesio
Pažadinta širdies daina
Prilygsta fleitai,
Skambi, nepakartojama
Ir nuoširdi išpažintis,
Kurią tik vienam žmogui
Galim išpažinti...
Tai mūsų prigimtis,
Iš naujo vėl prikelti svajones,
Iš praeities grąžinti viltį...
Bet būna ta diena,
Kai dreba lūpos tardamos
Mylimą vardą
Vėlai vakare,
Išsiskiriant prie durų
Gal jau paskutinį kartą;
Tada ir verkia
Likusi viena
Iškalbingoji fleita...





Pavasario giesmė


Autorius Ona Baliukienė

Pavasaris vartus jau veria,
Prasideda gyvenimas
Miške ir prie upelio,
Teka, kyla saulė,
Jos šilumą jaučiu
Net ant pečių...
Dangus – tai didelė erdvė,
Kur telpa naktį mėnuo,
Dieną – saulė,
Vakare – žvaigždė;
Beribėje padangėje –
Dvi mano akys
Margą drugį gaudo,
Gėriuosi, kada tupi ant gėlės, –
Viena diena trumpa,
Kaip trumpa laimė,
Drugelio ir pražydusios gėlės.
Vėjelio muzika už lango...
Gal dūzgia bitės avily?

://www.youtube.com/watch?v=0Ekx11l5pio&feature=youtu.be


Vilnius







Pirmieji žiedai




Pavasarį atšilo žemė,
Prakiuro sniego kailiniai;
Nelopysiu, tegu suranda
Kelią į dangų
Snieguolės baltos,
Išgirsta, kur jau skamba
Pirmieji vieversiai...
Daug paukščių grįžta,
Savo takus randa
Net ir padangėje,
Žiūri į savo žemę
Iš labai aukštai;
Ant karklo šakų
Dar supasi pernykščiai
Gražuolių šarkų stagarai –
Tušti lizdai,
O apačioje kalasi
Kačiukų pumpurai...
Kodėl snieguolės žiūri
Tik į žemę?
Ten jų gimtinės šaknys,
Seneliai ir tėvai.






2015 m. vasario 24 d., antradienis

Būk man globėja...



Kiekvienas žemės lopinėlis
Nėra tuščias,
Net smėlyje gyvena
Skruzdėlių šeima,
Savo vaikus išsaugo
Ir iškelia ant smilgos
Visą savo giminę,
Kada užklumpa liūtys,
Vėjas, dargana...
Kiek mūsų šalyje
Mažų vaikų užauga,
Be tėvų šilumos,
Tikrų namų,
Kaip jie pradės
Savo gyvenimą
Tarp nepažįstamų ir svetimų?
Pasaulis – tai didžiulis laukas,
Kiekvienas statosi namus,
Dabar ir smėlis,
Vėjo pustomas,
Labai brangus, nestabilus,
Griebiasi smilgos
Ne tik skruzdėlė,
Bet ir žmogus, –
Kitaip – pražus...





2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Mes - paukščiai





Įsiklausau, ką kalba paukščiai,
Jie – mūsų vaikai,
Mažieji ir nuoširdūs,
Kurių širdelės plaka
Taip dažnai, kai skrenda
Per melsvą dangų ir per vandenynus,
Kaip į pačią mirtį...
Mažieji paukščiai bijo
Ne tiktai audrų, bet vanagų,
Kurie kerta, kaip kulkos,
Pažeidžia ir nusineša
Gyvenimo pulso negirdinčius.
Mažųjų paukščių – daug daugiau,
Pulkai pavasarį
Ir mūsų dangų raižo,
Širdyse skamba ir daina:
„Gyvybę savo saugome!“





Gamtos karaliai



Pavasaris nupiešia tokį raštą
Iš sniego ir paparčių,
Kad nebežinai,
Kur medžių šakos,
Kur žibučių lapai,
O kur padangėje
Pragysta vieversiai...
Ant savo rankų laiko žemę
„REX“ karaliai,
Pro pirštus skverbiasi
Saulutės spinduliai
Ir šilta darosi, ir gera,
Kar mūsų kraštas –
Vienas sodo obuolys,
Raudonais skruostais,
Kaip jaunų mergelių,
O akys – mėlyno dangaus
Negęstantys dar žiburiai...




Nėra vietos humorui



Griuvėsių akys,
Parakas ir dūmai,
O žuvusiųjų tūkstančiai
Per vienerius metus,
Ant karstų – vėliavos
Ir gėlės duobėje;
Palaidojus – malda,
Po laidotuvių giminės
Vaišinasi karšta,
Kaip ugnis, arbata,
Namuose aušta
Motinos sriuba...
Iš vieno puodo – žemės
Užaugo didelė žmonių karta,
Kurie dar iki šiol nešioja randus,
Gal ne viena skeveldra
Prie kaulų palikta,
Visiems laikams – smegenyse...
Karo griuvėsių aidą
Girdės po šimtmečių
Visa pasaulio žmonija...
Kas šoks ant kaulų,
Kas gros vaikams?


2015 m. vasario 22 d., sekmadienis

Prie jūros




Pušelė jūrai atsivėrė,
Verkdama kalbėjo,
Geltonais gintarais
Bangas aplaistė
Ir spygliuose sugniaužė
Baltą smėlį, –
Žinojo ir kentėjo,
Nes taip trumpi
Šie laimės žybsniai,
Meilės pažadai,
Ant kaklo liko
Gintaro lašai.
Vėjas nupustė,
Bangomis užpylė,
Akmenėlius nugludino
Ir papuošė žaliai,
Paslydo basos kojos, –
Ant jų – glitūs maurai...





Šešėlių magija





Gyvenimas – tik veidrodis;
Vienoje pusėje – juoda spalva,
Tarsi išblukęs laikas,
Atsispindintis šešėlis,
Atvirkščias vaizdas – kitame...
O tavo nuotrauka,
Kurią ant aukšto kalno
Rytmetį laikai iškėlęs,
Pasveikina tik vieną saulės blyksnį
Akyse...
Dar vienas spindulys
Išlieka amžinas gyvenimo kine.



Genys




Dangus pavasariu alsuoja,
Pažėrė saulė spindulius žemyn,
Medžių kamienai aprasoję,
Rausva, kaip visada, pušis.
Kol žemė neša šaltą svorį
Su sniego, ledo kauburiais,
Pavasaris neaplankys.
Genys landas skaičiuoja
Senųjų ąžuolų viršūnėse
Ir byra skiedros
Tuk tuk tuk,
Kaip kalvių amatų mokykloje,
Tiktai diena ilgyn...
Nuo kibirkščiuojančių ledų
Žalieji lapai saugo
Dar miegančias
Žibučių mėlynas akis...
Kaip laukiu tos dienos,
Kai vėjas kalvas pabučiuoja,
Svaigina ievų kvapas,
Baltas žiedų žavesys...
Dabar tik šiugžda rudi lapai,
Lipdami prie kojų,
Žydėti – per anksti.
Paglostau žalių samanų pilis,
Nuo ąžuolų nulūžusias šakas
Kilnoju akimis...
Tuk tuk širdy.
Kokie panašūs mes:
Tu – ąžuolas,
O aš – pušis,
Gyvenimas – genys.







2015 m. vasario 21 d., šeštadienis

Sudegę medžiai


Foto - Pranas Baliuka, Australija


Gyvenimas – toks trumpas
Ir visada žinai,
Kad naktis dieną keičia,
Ką sutaupai, tik nuosavu laiku,
Ir nė vienos minutės
Metai nepakeičia...
O metų nemažai,
Nuo lopšio iki slenksčio,
Kur iškasta duobė,
Kad laike nepaklystum,
Ugnyje sudegęs
Dar ilgai rusentum...
Kur pelenai, ten žemė,
Įtręšta darbais ir meile,
Sudygsta ir svajonės,
Kada ieškai ir jauti šalia
Didingą gamtos laimę –
Vienintelį gyvybės laidą, –
Pasėjęs grūdą lieki amžinas.




Pasaulio žmonių šauksmas


Prano Baliukos foto


Ar visada mes turime jėgų
Prieš vėją atsigręžę šaukti,
Kad matome laivelį skęstantį
Toli toli nuo kranto,
Kaip jam ištiesi ranką,
Jeigu niekas šalia jo neplaukia,
O vienas pats jis švyturio neranda...
Kiek mūsų žemėje
Paguodos laukiančių,
Kiek be pastogės, be tėvų vaikų,
Vandens negaunančių?
Didžiausia neganda – žmonijos skurdas.
Kas pastatys naujus laivus
Ir apraudos paskendusius?
Kol galime, tol šaukime,
Gal atsilieps nelaimėje.





Laukiančių laimė



Kada atrado žmonės,
Kad keliai į tolį nusidriekia,
Išgrindė juos akmenimis;
Dardėjo ratai,
Ausyse net atsiliepia
Jų garsas iki šiol...
Kai pakelia sparnus,
Tarsi paklydę paukščiai,
Ieškodami kitų namų,
Nežiūri jau į žemę,
Ieško aukščių
Ir laimės trupinių,
Kurie nubyra ir sugula į grindinį
Po vieną plunksną,
Vėjo papučiami dar sujuda
Ir darosi taip nejauku,
Kurie palieka laukti
Meilės ir tėvų...
Tik tiek tų laimės trupinių.

Šių dienų realijos



Darže, dirvonuose
Kiekvienais metais
Pasisėja usnys,
Vienos išdygsta prie namų,
Kitos lekioja, kur jas pučia,
Nereikalingas augalas
Užauga daug sparčiau,
Užgožia visą gražų ūkį,
Bet jaučiasi įskaudintos,
Kai įkyruoles nukerta...
Tada sukyla jų spygliai,
Aplinkui gręžiasi ir šūkauja:
- Žiūrėkit, mus užpuolė,
Mes ir žydime gražiai,
O koks švelnus ir baltas
Mūsų pūkas!
Kai kas ir patiki,
Kad sako nuoširdžiai,
Nes usnys skinasi melu takus
Per šimtmečius...



Su papūgomis



Papūgos taria
Svetimus žodžius,
Kai jas kiti išmoko,
Savi garsai pamirštami,
Po vieną jau nešoka...
Graudu širdy,
Kai kelias tolimas
Ir tik melsvame ekrane
Dar pasigirsta juokas.
Išblaškė lyg papūgas,
Išvežiojo likimus,
Išsėjo mūsų giminę,
Kaip pupų grūdus,
Laisvės troškulys,
Gal pasijutome kitokie...
Išgliaudytose ankštyse
Subręs visai kiti,
Pamirš ir tėvų kalbą
Svetimoj šaly
Mažieji papūgiukai...





2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Karo aukoms




Uždekim žvakę
Už visus, kurie kovojo,
Kai siekė laisvės
Būdami pavojuje,
Negrįžo į šeimas,
O jų vaikų rytojus – nežinia...
Viena širdis – Dievo malonė,
Malda ir žemiška dalia, –
Kiek buvo laukta
Ir visų tikėta,
Kad baigsis pergale
Beprasmiška skriauda,
Deja...
Paskui juos tūkstančiais suniokojo.
Kodėl? Už ką?




Laimingų metų


2015 m. vasario 19 d., ketvirtadienis

Mokytoja - mokiniams



Išmokime kalbėtis
Žodžiais paprastais,
Kurie į atmintį įsminga,
Tada ir nekartosime klaidų,
O gydysim kitus,
Kai žodis bus prasmingas.
Gražiausi žodžiai – doras, išdidus –
Jie savo vertę žino,
Kai nuo pirmųjų žingsnių
Augantis žmogus
Jau ąžuolu vadinamas;
Joks vėjas nenulaužys,
Neišraus šaknų,
Praeis liūtis ir nubyrės lašai, –
Gerieji žodžiai patys kelią žino...
Piktiems būk atlaidus,
Jie kalba, kas pačius kankina.





Tikri vardai



Kam nepatinka žodis –
„Karas“
Pakeiskite į akmenį,
Ant jo iškalsi kryžių, –
Kiek kulkų,
Tiek vardų rašysi
Ir niekas čia nepasikeis,
Išliks šaltas granitas,
Motinų ašara suvilgytas...
Ateis našlaičiai
Su balta gėle,
O puokštėje – raudona rožė
Nuo Tėvynės,
Už kurią tėvelis krito.
Kam nepatinka žodis –
„Karas“,
Užrašykite: „Skriaudų šalis“,
Tiek amžių iškankinta,
Sudeginta, badu marinta
Ir iki šiol nepripažinta...
Visur lydės ir žodis –
„Karas“,
Kam ir nepatinka.





Motinos laimė



Išaušo rytas,
Vėl nauja diena
Ir laimės pojūtis,
Kad ją matau,
Kaip tiesų kelią, –
Einu per žemę,
Ji mane neša
Į svajonių šalį...
Šiandien mylėsiu dangų,
Jame – lietų,
Debesis ir paukštį,
Kuris skrenda
Į savo gimtą lizdą
Ir parneša pavasarį –
Žibutę mėlyną snape,
Pražystančią prieš saulę,
Išsivadavusią iš sniego,
Po pušimis apaugusio
Tėvų kalnelio;
Iš čia vėl driekiasi gija,
Nurieda saulės spindulys,
Apšviečia vaikų kelią...
Mano laimę.




2015 m. vasario 18 d., trečiadienis

Pelenų diena



Gerumą gauname ne veltui,
Ilgai jis dygsta širdyje,
Su motinos pienu užauga
Ir gero tėvo glėbyje.
Gerumą nešame lyg saulę,
Čiurlionio viziją delne,
Rankas prispaudžiame prie veido,
Kaktoje piešia diademą
Šiltas spindulys,
Pažymi gėrio pergalę,
Gerumo žodžiai – pykčiui atsvara.
Gerumas – baltas angelas,
Siela nesutepta,
Nėra jame ir kraujo lašo
Kapinių eisenos deglų fone...
Ar supratai mane?



Amarilis


Indrės Morkvėnaitės foto ir gėlė

Gležni žiedai
Pirmosios meilės,
Pasibučiavimas toks trumpas,
Kaip vasaros naktis,
Papartis žydi ir sulaukia
Burtažodžio – vilties,
Kad žiemą vėl pražys...
Kalvas apgaubia
Baltas sniegas,
Ant skruostų žydi šerkšnas –
Jau kita gėlė,
Palaistau didelį ir puikų
Amarilį žiemą,
Žiedynai skleidžiasi –
Tai meilės paslaptis
Ir nežinai, kada nuvys...
Gležni žiedai
Ir paskutiniai rudenį vėlyvą,
Rausvų saulėtekių,
Prisiminimų ilgesys...





Nepavargstantys



Nemiega mintys,
Teka, kaip upelis,
Prisimena motulę,
Sėdinčią po rateliu,
Kaip laimės voras
Vieną siūlą verpia,
Sujungia jį su lino kuodeliu...
Nemiega vėjas,
Tik dažnai nutyla,
Tada girdžiu,
Lyg tėvas plaka dalgį
Plieniniu plaktuku,
Papusto ir paseilina,
Nykščio nagu pabraukia,
Į pradalgę suguldo žolę
Eidamas žingsniu...
Atėjo vakaras,
Užmigo saulė,
Parimo mėnuo lyg lopšys,
Kuriame supa žvaigždę,
Vakarę, dukrą savo,
Dangaus visas viltis,
Ramias naktis...