Užuojauta

Trapi žmogaus gyvybė,

Tarsi snaigės pūkas,

Voratinklis ant smilgos

Ir paukščio giesmė

Rudenį vėlyvą,

Kai pakelia sparnus

Ir skrenda paskui saulę,

O krenta iš dangaus

Ikaro kibirkštis.

Dažnai tik brydę pievoje palieka,

Užsidega ant smilgos

Saulėje rasa

Ir liejasi giesmė – minčių lobynas,

Kas lieka sielos gelmėse;

Buvai čia vakar,

Šiandien jau tavęs nėra.