2015 m. sausio 31 d., šeštadienis

Dovanos dangaus



Kaip ilgisi širdis
Skrajūnų paukščių;
Paimu plunksną pamestą,
Į dangaus mėlį padažau,
Rašau, kas gera,
Kas gražu pasaulyje,
Kiek yra džiaugsmo
Man ir tau...
Kaip ilgisi siela melodijos,
Kurią atlieka vėjas
Prie durų, už langų,
Kaip šiaušia plunksnas,
Pakelia įsibėgėjęs
Virš debesų...
Nutilo paukščių čiulbesys,
O smuikas kalbina,
Kas žemę ir pasaulį tvėrė,
Dėkodamas už viską,
Ką iš jo gavau.






Laimingas paukštis



Protingas paukštis
Lizdą susiranda;
Sniege – nematomas
Rūbais baltais...
Gal ir širdis gera, –
Nieko neskriaudžia,
Ką radęs sulesa,
Vaikus augina
Ir būna taikoje
Su žemės medžiais,
Retais augalais...
Laimingas paukštis,
Kuris priešų nežino,
Nepastebi jo sakalai, –
Medžioja naktimis,
Žvaigždes prisijaukina,
Kad šviestų akyse
Gyvenimo viltis,
Toks gležnas spindulys...
Tiktai neramūs paukščiai
Anksti skrenda pro duris.





Klausyk



Šventadienis – daina,
Žvakė ant stalo
Ir tavo akys uždega šviesas,
Abiejų viena laimė,
Kad esame šalia...
Pamirštos netektys,
Sekundės neskaičiuojamos,
Tik tik … ir jų nėra,
Brangiausias laikas bėga
Pavirsdamas į minutes.
Širdy dejuoja smuikas,
Pakeliu aukščiau akis,
Ant sienų kaba
Senoviniai tėvų paveikslai,
Lyg mūsų ateitis...
Klausyk tik muzikos,
Daugiau man nieko nesakyk.





Laiko upė



Sielos harmoniją užpildo
Kerintys vaizdai,
Seniai girdėtos muzikos
Pasikartojantys akordai,
Paukščių balsai miške,
Upelio šnabždesys,
Pasiekusio platesnę upės deltą...
Žaliais žilvičiais apaugę
Du statūs krantai –
Ten vienos gūžtos
Ir čirškauja mažieji paukščiai.
Klegena ant vandens
Raibųjų ančių pulkas,
Išlipusi ant kranto gręžiasi
Eglė kasas,
Čia Žilvinas jos laukia,
Kada ji pažadės
Jam savo širdį išplauks
Į pačią jūrų gelmę...
Sudužo bangos,
Liko tik balti purslai,
Juose ir prisikėlė
Paliktos legendos...
Tas lieka ateičiai,
Kas laiko upę perplaukia.





Būties žymės




Kol tu skaitai,
Dar parašysiu žodį,
Pridėsiu jį iš atminties,
Kad nuobodu nebūtų,
Nusišypsosiu ir iš praeities...
Ne visada, kas buvo,
Auksu lieka, kas ir užrašyta
Ant mokyklinės lentos,
Kreida balta vienodai trupa,
Kaip laiko rašalinėje
Pamerkta plunksna palengva uždžiūsta,
Nuvalo dulkes,
Tik vanduo, ugnis...
Nuo vieno žodžio „meilė“
Širdyje apsąla,
Bet kitą dieną šypsosi aušra,
Kad ir jausmai melavo
Rašydami su aukso plunksna
Ant tirpstančios pusnies
Būties žyme...








2015 m. sausio 30 d., penktadienis

Poezijos gija


Sutikim saulę
Rytais atsikėlusios,
Ji mūsų, kol upeliai teka
Dar sena vaga;
Palaiminta ir valanda,
Kai bėgame per sniegą,
O jame pėdos lieka,
Išdygsta ten pavasarį
Žalioji rasakila.
Sugrįšime ir pačiame žydėjime,
Bučiuosim žemę
Ir prausimės rasa,
Prisėsime ant pievos,
Iš kur vieversys pakyla,
Vingri ir jo daina,
Kaip sielų sutartinė,
Dviejų žmonių svajonė,
Poezijos gija...
Nesuvokiu, kas tu,
Kur dabar aš...







Ką parašiau vakarėjant



Pabaigiau rašyti
Vaikystės margą sąsiuvinį,
Paraštėse jaunystę palikau,
Tenai – tiek vietos,
Viskas pasilieka tau...
Branda – nepapudruota,
Balti dažai – kur kas ryškiau,
Nudilo bučiniai nuo skruostų...
Ką parašysiu sau?
Bėgdama paskui saulę
Suklupdavau ir verkdavau
Saulėlydį matydama –
Tai mano tikras veidas
Tik prieš tave,
Dangau...
Oi, tyliai laikas leidžiasi,
Vedžioja spindulys ir lydo
Ryto žingsnių aidą
Į paprastą gyvenimą,
Ką parašiau.




Ona Baliukienė





Paramos centrui


4 metukų vaikaičio darbelis

Pajūrio uostai – tai laivai
Ir švyturiai krantinėje,
Žuvėdrų klyksmas begalinis, –
Jos, kaip maži vaikai,
Savo laivus sekioja
Ir perspėja Jūratę,
Laukiančią Kastyčio,
Kad netoliese kylanti banga
Atneš ir iš jo žinią,
Kaip senovėje...
Maži, nežymūs jūros gintarai,
Žaliuojančių pušų čia ašaros geltonos,
Nors daugelis nepastebi,
Kokia drama prie molo, –
Kiek čia negirdinčių dainos,
Nematančių net jūros mėlynuojančios,
Bet jaučia vėjo gūsius
Iš labai toli,
Kai susiūbuoja laivas
Ir prisiglaudžia saugiai
Prie paruošto molo...
Gintaro ašaroje tokie deriniai,
Kad stingsta lūpos,
Kada seka pasaką senoliai...
Užaukite, vaikai, prie jūros
Ir skriskite žuvėdromis į tolį.



2015 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Emigrantai




Statai, kaip inkilus
Gimtų kraštų varnėnams;
Iš stiklo ir metalo,
Jau ne medinius,
Kokius senelis kėlė
Į sprogstančius pavasarį
Baltuosius berželius...
Oi, jie parskridę
Visada čiulbėjo
Apie kitus kraštus,
Ką matė ir girdėjo
Papasakojo ir gimtinėje,
Kaip daugelis išskrido
Nuo juodo debesies
Ir slenkančių audrų...
Atūžia vėjai, vėl nuūžia,
O duoną valgo
Tūkstančiai burnų
Ir geria tyrą vandenį,
Kaip saldžią sulą
Iš apdainuotų Lietuvos beržų...
Kur nutupia, ten lesa
Vaikai net nuo senų laikų.




Seni muzikiniai albumai




Seni albumai...
Vis prikeltos dainos...
Dainavo prieš mane,
Po manęs vėl dainuos,
Nes lyriškos melodijos
Iš pat širdies ateina,
Atrandu ir save tarp jų...
Dainuoja apie meilę dviese,
Apie išsiskyrimą,
Meilę, jau išblėsusią
Per ilgus metus,
Kas vakar buvo,
Bet į dangų pakylėjo,
Per visus laiptelius...
Prisiminiau, ką ir mylėjau,
Kokia daina lydėjo
Tuos brangius metus.




Svajonių namai



Parskrenda paukščiai,
Kurie nebuvo išskridę,
Padangėje suka ratus
Ir žiūri į gimtinę,
Tikrus savo namus.
Rytais ar vakarą vėlyvą
Suranda vietą, kur gražu,
Ir trupiniais maitinasi
Iš paliktų svajonių,
Bet visada gyvų...
Svajonių namas – tavo atmintis,
Tėvai prie durų,
Sukumpusi lazda senų,
Pasiremia vaikai sugrįžę,
Apžergę joja ir vaikaičiai,
Lyg ant bėrų žirgų...
Nusitęsia keliai net iki jūros,
Prisirenka į delnus gintarų,
Sugrįžta visi paukščiai iš pajūrio
Nešdami dainą ant sparnų...







2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Viešas laiškas



Susistabdžiau vėjavaikį vėją,
Juk reikia su kažkuo pasikalbėti
Apie jaunystės svajones,
Pražilusias dienas
Po begaliniu dangaus skėčiu,
Pasidalinti neganda ir laime.
Ne vieną vėją sutikau
Prie balto beržo,
Daugelis rašė, aš rašau,
Jaunystei laišką...
Beržo tošis tokia švelni
Ir žodžiai tokie švelnūs,
Nes randai seniai pamiršti,
Palieka gėlės ir kvapai,
Saldus prisiminimas
Net pirmosios meilės...
Kas buvo, niekas neatims,
Oi, perskaitė ir vėjas,
Viešas laiškas, leidau,
Nusijuokė ir per laukus
Žodžius paleido...
Tegu, nes juodraštyje lieka
Jausmų neparašytų aibė.




2015 m. sausio 27 d., antradienis

Rūtos po medžiu



Ruduo seniai nudažė
Kamienus ir lapus,
O žema baltą snaigę
Prilipdė ant kaktos...
Dabar aš – karalaitė
Iš pasakos senos,
Turiu didžiulį kraitį
Ir širdy tiek dainų,
Kad vieną kitą žodį
Draugams ir tau skiriu...
Vėjas jaunikius perša,
Bet neišsirenku vis karalaičio
Ir žiedo neturiu,
O ant bevardžio piršto
Rūtas pasėjau,
Tegu jas nuskina ruduo...






Kaktusai



Iš mažo pumpuro
Daugiau vaikų užaugo;
Visi, kaip vienas,
Panašūs į tėvus,
Spygliai, žiedai,
Tik liemenys skirtingi,
Žiūriu į jus,
Atsistebėti negaliu...
Kai kam gal ir panašūs,
Nes daugelis žilų ,
Visų, kaip tėvo, akys,
Prisimenu tave
Ir sapnuose regiu...
Per kalnelius vis ėjome,
Vargų vargai – kartu,
Vis krovė akmenėliais,
Kolei į kalną kėlėme
Savo daigus...
Ten šaltas vėjas
Pučia su sniegu,
Likimo žarijas susėmiau,
Padėjau po ledu,
Garuoja ir garuoja
Iš gimtinės tvenkinių...
Kodėl aš vis drebu,
Gal nebėra spyglių?

Ačiū tėvams


Ligitas Kernagis


Tėvai paskyrė tau gyvenimą,
Parinko vardą ir parodė kelią,
Toliau žeme nubėgai
Dainuodamas dainelę...
Pirmieji žingsniai – dar nedrąsūs,
Kad nepakliūtų akmenėlis,
Į akis smilčių neįpūstų vėjas...
Oi, dienos, dienos,
Kada į dangų pažiūrėjai, –
Ten – debesys balti,
Kaip motinos ranka,
Kai pirmą kartą pakylėjo
Ir savo sūnų akimis
Paskui į sceną palydėjo,
Juk širdis abiems virpėjo...
Gyvenimas – dar mokykla,
Kur mokosi kiekvienas,
O muzika, daina –
Tai Dievo dovana,
Kuri dalinama dabar visiems,
Kas myli atlikėją...






Sau ir tau





Atsiveria seni albumai,
Vienintelis dar gyvas veidrodis...
Į ką šiandieną žiūrite,
Gal į akis ir laukiate,
Ką atsakys motulė?
Kas buvo, kas nebuvo,
Dabar toli toli,
Kaip tėvo rankose
Dalgis ir plūgas
Ir pempių klyksmas pabaly:
„Neužkliudyk, neišbaidyk,
Vaikų nenužudyk“...
Pradingsta pūdyme lenciūgas,
Apauga vėl atžėlusia žole,
Išdygsta pasilikęs rugio grūdas,
Toks vienišas šalia...
Oi, nesakyk, kas buvo,
Gili ta atmintis,
Iš vieno rugio grūdo,
Dabar akytas duonos trupinys.
Žiūriu į tyrą dangų,
Rytojų pamatau.
Kas gali būti dar brangesnio
Už vieną dieną – grūdą
Sau ir tau?..





Kas kam paskirta



Ieva graži pavasarį,
Kai ją matai pakrūmėse,
Kur daug šviesos,
Ten daug baltų žiedų;
Greitai nužydi,
Lieka skurdus krūmas
Ir išsikraipę stagarai...
Kvapnūs pirmi žiedai,
Po to nubyra, nuruduoja,
Lapus aptraukia vabalai
Ir graužia lervos,
Pajutusios minkštučių
Žalių lapų skonį...
Gerai tai ar blogai?






2015 m. sausio 26 d., pirmadienis

Pro užrakintas lūpas



Užrakinau, kad nesugrįžtų
Audra, pūga, šiaurys,
Kad niekad neatpūstų,
Kas buvo praeity,
Kada visi kalbėjo
Puse burnos, tik lūpomis,
Bet tėviškę mylėjo
Ir per pačias liūtis.
Tiek daug saulėlydžių praėjo,
Saulėtekių būta mažiau,
Nes miškas, kad ir išretėjęs,
Užstodavo dažniau.
Drevėje ūkauja pelėdos,
Auginančios plikus vaikus,
Ir giriasi kaimynams,
Kad turi gražuolius.
Protingai kalba visos mamos,
Bet nerakintos lieka durys,
Pakyla paukščių pulkas,
Nuskrenda per laukus...

Meilė Lietuvai



Tūkstančiai žodžių,
Kaip mūsų upelių,
Viena vaga subėga
Prie Baltijos melsvos;
Einu per žalią pievą,
Brendu per purų sniegą,
Slystu ir nuo kalvos
Vis į tą patį žodį -
Meilę Lietuvos.
Jinai visa verpetuose,
Dažnai per ūką žiūri,
Vėjas išsklaido debesis,
Vėl saulė tvieskia į akis,
Bet visada matau motulę,
Įeinančią pro atviras duris.
Tiek žodžių parašyta...
Kas juos ir perskaitys?




Uosio vaikai



Galinga meilė artimųjų,
Kiekvienas medis vaikų turi,
Ilgai prie savęs laiko,
Kiek išgali, prižiūri.
Nuo žemės lig dangaus
Pakyla jauni liemenys
Ir dairosi į saulę,
Aplink žemę skrieja
Ir paskui mėnulį...
Atleiskite, tėvai, užaugau,
Man jūsų meilės nepakanka,
Globojote, mylėjote,
Sakau tik „ačiū“ ir skrendu
Į tolimus kraštus,
Kur nematyti medžiai,
Kitas vėjas šaukia...
Sugrįšiu, kai nulūš viršūnė,
Bet anksčiau nelaukite.


2015 m. sausio 25 d., sekmadienis

Iliuzijų srovė



Kai nerimas kankina,
Taip norisi užmigti,
Nesapnuoti ateities,
O praeitis, užlindusi už durų,
Paklebina sklendę nakties,
Pašaukia, kas nebūta,
Tarsi iš pasakų šalies
Atsiveria ramybės būstas,
Džiaugiesi, kad ilgi ilgi
Šešėliai plūsta
Ir nebejaudina, kas bus...
Gyvenimą pripildo
Klampi iliuzijų srovė,
O praeitis – negrįžtantis upelis,
Ryto nepakeičia,
Koks buvo, toks ir bus...




Nuo teroristų žuvusiems



Sustingo kraujas,
Jis raudonas teška,
O jo klanai, ne lašas,
Ant gatvių grindinio
Ir namuose,
Toli skeveldros mirtį neša...
Kodėl? Už ką?
Paklaus net ir po šimtmečio,
Visi dabar prisimena,
Kas buvo ir prieš daugel metų,
Kodėl palaidota taika.
Nesirenka kulka,
Kas senas, mažas,
Visiems vienodai smogia
Sukruvinta ranka,
Kiekviename kare – teroro žymės,
Gražių karų nebuvo ir nėra.
Pagerbkime ir mes
Nekaltai žuvusius,
Nors tylos minute.




Meškiukai



Vaikystės pasakas
Primena kiškiai,
Pirkti ir dovanoti,
Tupi pilki po egle,
Neranda ruda lapė,
Nes bijo pikto vilko,
Kuris pakrūmėje
Ir visada šalia.
O vilką gąsdina
Gauruotos meškos,
Vedžiodamos savo vaikus,
Ant pečių ir mergaitę neša
Į girią rinkti riešutų...
Kai mama pasaką,
Be galo, paseka,
Užmiega jos mažasis,
Apsikabinęs meškiukus.



Vargonai



Vargonų muzika šventyklose –
Vieša sielos išpažintis;
Visi, jos klausantys,
Dalinasi po natą:
Sveiki ir neįgalūs,
Turtingi, netgi vargšai,
Į seną rūbą įsisukę,
Ir turgaus aikštėje prekiaujantys
Savais ir svetimais daiktais...
Vargonai – muzika dangaus, –
Aukštai ir matomi visiems.
Kas eina pro šventyklą,
Nusiima kepurę
Ir susikaupia maldai,
Sekmadienio žodžius prisimena
Ir padėkoja mirusiems,
Jau amžinai šventiems, –
Aukščiau vargonų –
Tiktai varpas,
Pašaukiantis, palydintis visus,
Atleidžiantis visiems.




Medkirtys



Nukerta medį seną,
O naujos sėklos lieka,
Po kelių metų kyla daigas,
Gyventi pasilikęs.
Į žemę įsisegęs,
Tarsi vaikas į krūtį,
Prie jos tik prisiglaudęs
Sugeria saulę, liūtį.
Paauga ir išeina
Jo lapai rudenėjant
Ten, kur tėvynė šaukia,
Kur juos vis neša vėjas
Ir naują sėklą sėja...
Kas kerta, pats sužino
Ir jo kirvis atšimpa,
Su lapais nugarmėjęs
Į juodą duobę krinta.
Dainuoja nuogos šakos,
Nes tik seni nuplinka,
Supranta laiką vėjas,
Dar kartą pralaimėjęs.

2015 m. sausio 24 d., šeštadienis

Netašyti žodžiai



Semiu iš savo sielos šulinio
Po vieną lašą,
Subyra jie į kibirą medinį,
Kurį tėvas tašė,
Atsiremia į žemę
Ir išdygsta žodis,
Toks pats, kokį motulė audė
Nebalintoje drobėje...
Paklojau ją ant pievos,
Gėlių kvapo prisigėrė,
Rasos lašai lyg deimantai
Tik ankstų rytą sužibėjo.
Atrėžiau drobės skiautę
Ir žodžius subėriau
Į vieną mažą kibirėlį,
Balta balta skara
Užklojo mano galvą...
Labiau mylėčiau saulės spalvą.





Siauralapis klevas




Esu gražus ir nedažytas,
Siauralapis klevas,
Į mūsų ąžuolą tik panašus,
Kad kėkštai gliaudo sau giles,
Iškritusias iš duburių,
Daug didesnes,
Ir tik pavasarį keičiu lapus.
Papuošiau girios pakraščius,
Bet nedažiau blakstienų,
Tegu akys pamato baltus debesis
Ant mėlyno dangaus,
O žiemą ir ant miško sienų
Rausvai šešėlius nupaišau.
Kodėl mane viliojate,
Gražuolės sniegenos?
Nesuksite ir neperėsite
Man ant šakų savo vaikų,
Skurdi mano daina,
Kai pučia vėjas,
Tik čeža lapai:
Žu žu žu...




Ant juodų stuobrių



Dainuoja vėjas po audrų
Jau buvusiam miške,
Po didžiulio gaisro
Ant pilkų pelenų,
Pražuvusių beržų ir ąžuolų...
Atskrido juodas varnas,
Pagriebė nuodėgulį
Juodu snapu,
Pažėrė kibirkštis
Net į kitus kraštus,
Išplito gaisras, keršto ugnimi
Užkrėstas.
Juodi varnai gūžtas susuko
Ant plikų juodų stuobrių
Vienas prie kito
Ir taip rėkia...
Vis apie gaisrą rėkia.
Pasiklausys ir jų vaikai,
Kitus miškus pasiekę,
Nuneš tenai ir pelenus,
Ir nuo lietaus sudrėkusius,
Kurių net vėjas
Pakelti negalėtų...



Tėvynės giesmės



Kiek paukščių mūsų miškuose...
Gandras – karalius;
Juodas – miške didžiausias,
Baltas – tėvo sode,
O volungė maža siūbuoja
Savo lizdą žalią,
Iš samanų, žievelių susuktą.
Pavasarį iš miego kelia
Varnėnas inkile,
O vieversys iš dirvos
Nuo velėnos kyla
Į melsvą dangų su giesme,
Kurią dainuoja ir artojas širdyje.
Prie jūros klykauja žuvėdros,
Lyg baltos vėliavos
Mažų laivų su burėmis
Linguojančiuose stiebuose...
O kur jos peri?
Gal visai kituose ir kraštuose,
Kur išskrenda nuo pat senų senovės
Mūsų broliai ir seselės,
Pardavę net žemes...
Ne visi paukščiai suminėti
Net ir „Anykščių Šilelyje“,
Paliko juos skaičiuoti ir globoti
Mums A. Baranauskas
Ir saugoti visas šventas giesmes.





Išlūžusi vyšnia



Trumpiausias amžius –
Mūsų vaisių sodo,
Mažųjų krūmų;
Galbūt todėl, kad derlių
Kasmet raškome,
O neapkaupę jų
Paliekame žiemoti,
Uždūsta šaknys po žeme,
Išvirsta vyšnios,
Nudžiūsta serbento šaka...
Brangiausias – tėvų sodas,
Kurį sodina tėvas ir mama,
Vaikai palaiko tiesiai medį,
Rišamą prie stovo,
Pavasarį pražysta
Tik su juo drauge...
Oi, ar sulaukia tokio amžiaus
Mūsų visų sodas,
Kai plaukus nudažys
Rudens šarma?







2015 m. sausio 23 d., penktadienis

Suaugę vaikai



Kaip greitai laikas
Į vakarą nugrimzta;
Žiedas pražydo,
Kvepia visas namas,
Kambaryje šilta...
O, kaip man gera,
Kad turiu tave,
Užaugusį ir tvirtą.
Mačiau, bet netikėjau,
Kad gėlės vysta
Nuo sausros ir vėjo,
Jutau ir nerimą,
Beribį skausmą,
Kai žieduose mirgėjo
Vakaro žara bejausmė.
Rožė dygi,
Nors žydi ant palangės,
Kiekvieną rytą girdau,
Bet negaliu pražydusios
Prisiglausti...



Lašai




Aš šiandien – vienišas
Ir labai liūdnas
Rudas lapas,
Tu pabarei mane,
Rudens vėjeli,
Suskirdo lūpos,
Nuleidau rankas,
Per veidą ritasi lašeliai
Belaukdami žiemos,
Sušals, tada skambės
Varveklių stygose malda ...
Tik tik po vieną
Laša, laša
Palikdami mane,
Tik ne rasa,
Tik tik lašeliai,
Kaip tavo akyse,
Dangau, kalba.
Kur bėga mano ašaros,
Nukritusios į žemę,
Tik pas tave,
Mieloji mano,
Tik pas tave,
Gimtine mylima.