Akmens atmintis

Gyvenimas, kaip žemė,

Akmenis kilnoja,

Net iškelia medžius;

Po šaknimis, po kojomis,

Kasmet vis atsiranda

Naujas vėjapūtas

Ir sužeria smiltis,

Pataiko į lapus – akis.

Sunkus akmuo

Į saulę atsigręžia ir apsamanoja,

Dabar jisai pilnas gyvybės,

Nebe užkasi taip giliai,

Pas jį atbėga net upelis,

Nuplauna ir kartoja,

Kad buvo vargas,

Buvo, bet seniai.

Gyvenimas – į žemę, –

Dangus – taip aukštai...