Rudens
delnai
Visus
grūdus surinko,
Dabar
lukštena, trina,
O
vėjas atskiria pelus;
Nėra
ir kviečio, rugio, miežio
Vienoje
varpoje po vieną,
Yra
didesnių ir mažesnių,
Ant
to paties stiebo – netgi ir tuščių...
Gražiausius
pila į aruodą,
Maldami
ragauja,
Kad
būtų kietas, ne saldus,
Kurio
vėtra nelaužė,
Prie
žemės neplūkė,
Tarsi
neklaužados,
Tas
ir į stalą nukeliauja
Ir
sėda su visais,
Kaip
lygus tarp lygių...
Pakėliau
ranką,
O pro
pirštus man teka saulė,
Į
akis patenka grūdas –
Skaistus
spindulys,
Nulenkiau
žemei galvą,
Vėjas
pasėja žodį ir mintis...
Ir
auga, auga, auga,
Su
vieversiu kyla į dangų,
Kaip
muzika senolių,
Paprasta,
neįmantri
Ir
negudri...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą