2014 m. spalio 28 d., antradienis

Užuojauta Romualdo Granausko artimiesiems



Kiekvienas Lietuvos žmogus
Prisimena medžius,
Senovės mišką,
Iš kur atėjo dainos
Nuo aukurų po ąžuolais;
Šventa ugnis sudegino
Tik žemiškąjį kūną,
Bet liko sielos balsas,
Skambantis jau amžinai.
Ne vieno didvyrio vardais
Buvo ir pilkapiai pavadinami,
Todėl išliko tautos pamatai,
Nauja karta kitus supylė,
Prie namų auga ir klevai,
Jų lapai dideli,
Ant jų parašomos ir knygos
Apie gyvenimą, kaip įvykį,
O viršuje kūrėjo vardas, pavardė...
Užverčiame tik vieną lapą:
Tiek jo istorijos
Ir trumpas užrašas
A + A
Prie amžinos duobės.





Komentarų nėra: