Einu
žeme...
Jinai
ir aš –
gamtos stebuklas,
Kiekvienas
žingsnis –
Ritmas
ir darna;
Žiūriu
į dangų
Ir
skrendu lyg pienės pūkas,
Lengvai
lengva...
Nuskyniau
žiedą,
Kuris
nužydėjo,
Ne
gaila, ne,
Tegu
dabar jį pučia vėjas,
Tik
skrybėliuotą audroje,
Kurį
jaunystėje nešiojau,
Dabar
– balta balta...
Oi,
prašvilpė aukštai
Ir
saulėta diena,
O aš
tavęs ilgėjausi,
Melodija
sapnų –
Žydra,
kaip dangaus mėlis,
Tiesi
ir atvira...
Iš
pievų pūko
Mano
sijonėlis,
Po
juo ir šoka basos kojos,
Į
žemę įsigėrusios,
O
akys – danguje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą