Užuojautos gėlės

Apraudame tik artimuosius,

Kurie atsiskiria,

Nusikelia aukštai,

Į kitą laiką ir kitą erdvę,

Ko dar nesuvokiame,

Kol esame ant žemės

Su visais gyvais...

Gyvenimas – išbandymas,

Kas esame, į ką panašūs

Kūnu ir siela – dangiškais darbais,

Ką kuriame ir statome,

Kovojame ir ieškome

Ir verkiame pamatę,

Jei kas sugriovė darbą,

Vėl širdyje atstatome

Savo šviesiais prisiminimais

Amžinybėje gyvais...

Neverkime, kas pasiryžo

Kovai tik už visų laisvę, –

Jų nepamirštami vardai.

Dabar jau sukalbėkime už juos

Šventąją maldą, padėkime gėlių, –

Jų kelią eis kiti,

Mūsų visų vaikai.