2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

Sveikinu kolegas mokytojus, tėvelius ir mokinius



Rašau, trinu,
O baltas lapas tuščias,
Lenta – visai nauja,
Kreidos tik trupinys nulūžta,
Nusitrina ir atminties
Senokai nugirsta nata...
Dainuoja vėjas rudenį,
Rausvus klevų lapus nubraukia
Savo galinga ir nematoma ranka,
Paskui giliai užpusto,
Kad tik ant suolo pasiliktų
Abėcėlė ir kreida;
Seniai nebekreiduotos rankos,
Tik šerkšno paliesta galva...
Rašau, trinu,
Kad skruostuose nubalusi
Pavasarį vėl prisikeltų
Ir po ilgos žiemos
Kreiduota šypsena...


Paslaptis



Naktis – slapti jausmai
Ir šviesūs praeitos dienos
Prisiminimai...
Klausausi tik širdies
Ir lapų šlamančių,
Vakarė rąžosi,
Pakilusi iš patalų:
Oi, kur tas mėnuo,
Kaip man dabar keliauti
Vienai, be draugų...
Naktis – gyvenimas,
Žynio ugniakuras,
Palaima ir viltis,
Dangaus nežinomybė,
Paslaptis.




Malda Ukrainos žmonėms



Buvo ruduo,
Kai pajutai, kad laisvė –
Kviečių laukai ir duona,
Ir vaikai maži,
Kuriems juk reikia žaisti
Mediniais šautuvais ir lėlėmis...
Žiema – dar šūviai
Visą parą, be sapnų ir naktimis,
Taika ir laisvė
Lydi lyg miražas,
Kviečių laukai pavasarį
Žali žali...
Ruduo visiems žadėjo,
Kad bus namai pilni
Jaunų žmonių,
Svajojančių ir besimeldžiančių,
Kad ir senoliai pamatytų
Už stalo kviečių varpas,
Maldaknygę atvertę
Perskaitytų maldą –
Už ateitį.

Už lango ir už debesų



Kiek daug aprėpia
Mano namo langas;
Žiūriu ir pastebiu,
Kaip daugelis mane praaugo
Net per metus,
O didelių šakas nulaužė
Vėjuotą dieną, jei neatsparus...
Vienas prie kito glaudžiasi,
Kad atlaikytų negandas
Ir stiebiasi į dangų,
Mano gyvenimą apsaugo,
Kad laikas bėgtų upeliu
Gaivia srove ir pamažu.
Matau ir sodą:
Senąsias obelis nulaužė...
Ar kitais metais
Obuolių dar bus?
Oi, koks nežinomas pasaulis,
Kur žvaigždės ir už debesų...





2014 m. rugpjūčio 30 d., šeštadienis

Rudens voratinkliai



Kapai – tai kryžiai
Ant akmens ir medžio,
O skausmas – širdyje;
Išrenka vietą,
Kuris pirmas eina
Į žemės gelmę
Ir dangaus erdves...
Ta pati žemė,
Ta pati gimtinė
Pasveikina su meile
Sūnus ir dukras,
Kurie mylėdami užmigo
Prie savo protėvių,
Praėję savo laiką
Su nuodėme, be nuodėmės...
Pravirko vakaras užkimęs –
Liūdna tylos giesmė,
Bet šaukia, kas paliko gyvas,
Prie šaltojo akmens:
– Ateisiu pas tave.



2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Mes - gervių pulkas


Išskrido jau gandrai,
Tušti lizdai
Tik iš aukštai mosuoja
Prisiminimais paukščių,
Jų mažų vaikų,
Kurie paliko, į žemę nupuolė,
Kaip juodas grumstas
Ant baltų rugių...
Atskrido gervė,
Klykauja ir šaukia,
Nes nebėra draugų...
Kas buvo neseniai pakrantėje,
Girdėjo baltą paukštį,
Ilgu snapu, eikliomis kojomis,
Plačių sparnų...
Skrisk, gerve,
Gerk iš gimto šulinio,
Kurį tėvai surentė
Iš šventų akmenų,
Gyvenkime ištiesę
Visam pasauliui ranką,
Tik nesupančiokime žodžių
Nuoširdžių.




Linkiu





Nekvieskite manęs
Rugsėjo pirmąją
Į renginius ir į mokyklą, –
Kiekvienas žodis
Primena metus,
Kada skambėdavo varpelis,
Kai vesdavo abiturientai pirmokus...
Gėlių – glėbiai
Ant abiejų rankų,
Tarsi naujagimius nešu...
Oi, saugojau kiekvieną žiedą,
Lyg vaikystę saugojau
Nuo vėjo ir nuo debesų...
Dabar tik prieinu prie lango,
Rasoto nuo rudens lašų,
Ir parašau pirštu,
Kaip lentoje prieš daugel metų:
Tikiu visais, kas auga,
Tikiu gyvenimu, tikiu.




Paskutinis žiedas



Gyvenimas – diena,
Rožės žydėjimas,
Žiedas po žiedo:
Vienas nužydi,
Kitas išsiskleidžia,
Čia rytas, vakaras
Ir gyvenu laike,
Kuris – tik vienas.
Gimtadieniams į puokštę
Rožę nuskina, padovanoja,
Visada ir man, –
Aukšta vaza
Iš krištolo – skaidriausio stiklo
Pradžiugina kiekvieną...
Rožė nuvysta,
Sudūžta ir vaza, –
Gyvenimas – diena,
Kaip sveikimas artimo
Per pirmą pasimatymą –
Į meilės puokštę,
Vieną.



Karui - ne


2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Žydėjimas





Gėlės spalvos nekeičia,
Tik vienas krūmelis – tai gyvenimas,
Kol jis nužydi,
Būna rausvas, mėlynas ir žalias...
Kiti atsispiria ir saugo
Savo priedermę,
Kaip jiems paskirtą dalią,
Kad ir po daugel metų
Atpažintų juos kaimynai,
Artimi paukščiai, –
Jie susuka lizdus,
Kur toks tankus krūmelis,
Kad nepasiektų vėjas,
Neišpūstų iš jo smilgos,
Nė vienos plunksnos,
Būtų tvirtos sienos
Ir langai – į saulę.
Mačiau dažnai,
Kada nubąla veidas
Tik iš baimės...



Po ąžuolu



Grybai geri – prie ąžuolų,
Tenai jų šaknys tvirtos,
Iš vienos sėklos – medis,
O grybų – visas pulkas...
Apsėjo rudenį laukus
Artojas šeimininkas,
Rugpjūčio derlius nepražus,
Kai jį protingai renka.
Galva – troba,
Susodinai šeimyną, lauki,
Kada motulė žemė
Padalins po šaukštą...
Aukšti kotai
Boluoja iš toli – tai pamatas namų,
Kad viršuje sutūptų mintys,
Pasidalintų su mišku
Ir savo čiulbesį
Praskrendantys paukščiai,
Jeigu miške ramu,
Smagu grybauti...
Klausykite, čia pat, ne už kalnų,
Griaustinis trankosi.



2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Senos nuotraukos


Ant sienos – tik maža dalis
Žmogaus gyvenimo,
O viskas – po žeme ir danguje,
Lyg rūkas atmintį
Iš lengvo kelia,
Kai nuotrauka sena
Vis žiūri į tave...
Už stalo sėdi jau nauja karta
Ir laužia duoną,
Pagal senolių paprotį,
Tėvas – šeimos galva,
O padalina meilės taurę,
Tylią maldą – vienintelė mama.
Nuo sienų laimina
Senų paveikslų akys,
Kol kas tenai manęs nėra,
Bet bus juk kažkada...
Dėl to esu tikra.



Katedros laikrodis



Katedros laikrodis
Daug metų skamba,
Kai įprasta, nebegirdi,
O mažas vaikas prašo:
– Nuvesk mane į aikštę,
Kad jį girdėčiau iš arti.
Žiūri į bokštą
Net užvertęs galvą...
Kokia aplankė jį mintis
Ar prisimins užaugęs,
Ką sakė varpas,
Kiek kartų čia sugrįš?
O laikrodis – tai dūžis,
Jis gyvas, kaip širdis,
Jeigu pasako žodį
Tėvų šalis...
Oi, nekartosiu šauksmo,
Daug sykių skambinau, –
Malda tyra – be žodžių,
Tylomis laikrodžiui
Tik pritariau.

Pakelkime bures



Tėvynė – namas,
Miškas ir upelis,
Iš po šaknų čiurlenantis
Gaivia versme,
Tėvų šalis,
Gimtinės kelias,
Kuriuo einu
Kaip apšviesta gatve...
Toli, prie jūros,
Spindi švyturys
Ir kviečia laivą
Per bangas ir uolas
Sugrįžti tik prie molo,
Kad vėl pakeltų vėjas
Pailsėjusias bures...
Tėvynė – tai pasiaukojimas,
Jos meilė nėra dovana;
Reikia nuleisti inkarą,
Dažnai plaukti prieš srovę,
Kad prisiglaustų čia kiekvienas,
Besišaukiantis pagalbos,
Tarsi prie motinos,
Su balta skarele...



Artinasi vakaras



Senieji instrumentai...
Nuo būgno iki arfos,
Kas tobula, išlieka:
Myliu piemenų dūdas,
Klausau vargonų,
Graudaus smuiko,
Violončelei skiriamas pjeses
Į sielą įsileidžiu,
Prispaudžiu lyg prie stiklo
Godžiai laukiančias lūpas,
Kad rytas vėl paukščiu čiulbėtų,
Nubėgtų upeliu ir nerimas,
Širdy užgrotų džiaugsmas
Ir pasikviestų į namus
Vakarines giesmes...



Mokytojams



Daugelis eina tėvų pėdomis,
Kiti pasirenka mokyklos kelią,
Prisimena skambutį,
Kuris rytais kelia...
Nubėga takeliu į širdį
Paprasta dainelė,
Kada pirmokas neša
Pirmą puokštę
MOKYTOJAI,
Kuri ir šypsosi,
Tarsi tikra mama,
Tik jai padovanoja gėlę.
Dėkoju mokiniams,
Kas pasirinko mano dalią...




2014 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Baltas kelias



Ruduo nuleido
Vorą iš dangaus,
Per smilgas tiesiasi
Toks lengvas šilko kelias
Ir žvilga saulėje rytais
Ant jo rasos lašeliai...
Nereikia šalto vėjo,
Stingdančio lietaus,
Paliesiu penklinėje smuiko raktą
Ir nuskambės per pievą
Mano laikas,
Labai sena, ištrinta adatos,
Sudilusi plokštelė...
Voratinkliai žili,
O voras – jaunas, žalias,
Kas jam padės sugauti
Muzikos garsus,
Susukti kamuolį,
Kad siūlas tiestųsi
Į sielos kelią...






Prisiminimas



Rusvėja pievos;
Taip šluoja vėjas,
Ką vasara surinko
Ir paklojo ant laukų,
Rytais dar pragiedrėja,
Paskui – lietus...
Pajuntu šaltį
Ant skruostų, prie ausų,
Ten švilpauja stuobrys, –
Tarsi palikęs mus varnėnas, –
Ruduo ateina pamažu...
Įleidžiu gūsį
Ir širdis vėl suspurdėjo –
Prisiminimas vieversio giesmių
Aukštai skardena
Ir taip ramu...
Nedingsta iš akių
Danguje debesėlis, –
Dar bus gražių dienų...
Oi, visos dienos mielos,
Kai mes - abu.




2014 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

Vakaras kaime



Vaivorykštė ryški, –
Per visą dangų,
Kai debesis nuplaukia
Per mėlyną padangę,
Apgaubia kaimą,
Visą mišką, namą
Ir mirga spindulys
Ant mano lango...
Vanduo – gyvybė,
Saulė – laimė,
Kai mintyse šviesu
Toli toli ant kalno.
Prie kelio – kryžius,
Sieloje – palaima,
Taip kyla rankos
Vakarinei maldai...
Koks nuostabus pasaulis!



Krituoliai



Sode – kaip ir už stalo;
Kasmet – naujas pavasaris,
O duona – iš rudens
Kvepia užraugta, –
Tokia trumpa gražuolė vasara, –
Reikia suskubti ir surinkti
Užaugintą derlių.
Mano troba – akimirka
Žydinčios laimės,
Kada rudens sulaukusi
Krituolius pirmus valgau,
Nes jie – prinokę, gardūs,
Net linksta šakos,
Dosniausių, dangaus rankų laikomos,
Kad nepalūžčiau ir gyvenime,
Prie žemės prisiglausčiau,
Kada pilnatvė šaukia:
– Viską gavome!



2014 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

Buvau miške



Kai miške kas dieną lyja,
Sako, grybai supelija,
Voverė štai ant pečių
Neša lepšį į namus,
Iš paskos bėga ežys,
Bet aukštai juk obuolys,
Prašo kėkšto, kad nukrėstų, –
Pirmas šernas bėga ėsti...
Visas miškas klega, skuba,
Nes dabar miške vestuvės:
Raudonskruostis raudonikis
Veda ūmėdę jauniklę,
Sijonėlį pasikaišiusi,
Lyg baletui pasiruošusi;
Viską aš pati mačiau,
Nes vestuvėse buvau.
Išėjau iš žalio miško
Ir dabar dar širdis plyšta,
Ką tau atnešiau, išliks,
Jei genys margas sutiks
Padalinti rudens mišką,
Be skriaudų, liūdnų skyrybų...
Tau – laukinis obuolys,
Man dar grybas pasiliks.





Rudens lietus



Kalbuosi su žeme,
Paklausiu, kur ji augo,
Kada aš atėjau pas ją,
Koks tikslas ar lemtis
Čia mane saugo...
Prasiskiria dangus
Ir lyja, laisto,
Tada jos balsą išgirstu:
„Tu – mano draugė,
Paliesk ir mano veidą,
Jisai raukšlėtas, upėse – vaga;
Vanduo būna sūrus,
Kaip tavo prakaitas
Nuo darbo“...
Mano ruduo – dabar ir suprantu,
Kad suariau savo dirvas,
Daug kas užaugo,
Pasodinau ir sodą,
Medžiuose ir paukščiai kalba:
„ Čia – viskas mūsų,
Miela drauge“...
Palijo, visi augame.




Miške



Budeniop daug kas grybauja,
Baravyko ieško, rauna,
Bet jo sėklų reikia miškui,
Kad visi žemėj gyventų...
Pats mažiausias iš vaikų
Verkia pamirštas draugų;
Nesurado ir paliko,
Kol jo broliai taip išstypo,
Kad nebetelpa švarke,
Bet keptuvėje vietos gana...
Pagalvojo ąžuolynas,
Ką sakyti nebežino,
Kas geriau, ar su spirgais,
Ar gyventi dar ilgai.



2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Žuvėdros klyksmas



Ne elgeta esu,
Sau nieko neprašau,
Ranką ištiesiu maldai
Į dangaus didybę;
Ne prieš karalių,
Ne prieš didikus nusilenkiu,
Tiktai prieš Dievą.
Kas statė paminklus,
Dar gyvi būdami,
Sugriuvo ir neliko,
O sąžinės malda išliko,
Kad brolis broliui būtų artimi
Ir giminė nedingtų.
Ne elgeta esu – einu basa
Per baltą baltą sniegą,
Kad vėjas užpustytų nuodėmes,
Kurias net protėviai paliko,
Nukirsdami kaip smilgas
Svetimas šilagėles,
Kurių dabar mūsų miške
Taip mažai liko...
Ne elgeta esu – klaupiuosi,
Kai širdyje tarsi žuvėdra
Kažkas jau rudenį sukliko...


Su švente



Man Gedimino bokšto siena –
Gražiausias meno dirbinys,
Daug kartų sugriauta ir vėl statyta,
Plyta prie plytos,
Akmuo ant akmens –
Iš lūkesčių lipdyta,
Kad nepaliestų niekas
Mūsų ateities,
Ženklai granito plytose;
Nubyra smiltys
Į bangas Neries,
Vilnelėje suspindi
Tarsi ančių plunksnos rudenį,
Pavasarį žali lapai žilvičių...
Laikysiu ranką prie širdies,
Į Trijų Kryžių kalną lipsiu,
Kad visada čia vėliava
Plazdėtų prieš akis
Ir vakare, ir ankstų rytą.
Tegu užkaukia geležinis vilkas
Ne sapne ir šiandien,
Kad mus pasaulis pamatytų.


Ona Baliukienė





Keturi skaičiai



Ruduo išbarstė saulės karštį
Po visus keturis kampus –
Tai mūsų namas, mūsų erčios,
Kur gera ir ramu...
Šiandieną melsiuosi už tuos,
Kurie prikaustyti
Prie lovos kojų keturių,
Nepakelia net šaukšto,
Vandens stiklinės,
Neateina prie lango,
Kurį jums atveriu,
Dar tuos ir šiandien prisiminsiu,
Kurie praradę viltį
Ir užsidarę tarp sienų keturių.
Mano mažytis kambarys
Ir stalas keturkampis,
Prie slenksčio – saulė
Rieda apvaliu ratu,
Kada į vakarą visi nužengsime,
Apsėsime dirvas ir stalą,
Kuriame daug duonos,
Iš vieno trupinio,
Brangesnio ir už auksą, –
Tai mūsų dienos,
Rudenėjančių laukų...
Jums dovanoju,
Ką pati turiu.


2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Visuma



Viskas suderinta paveiksluose –
Spalva ir kompozicija,
Rėmelio apvadai,
O kitame – skaudi tyla
Ir šaukia lūpos:
Ką darai?!
Kai pažeista harmonija,
Jau nesiderina ir instrumentai,
Klausai, girdi, kad skauda,
Nubyra natos, kaip nuskinti žiedai...
Poezijoje – žodis,
Atviras upelis,
Iš kurio teka meilė,
Tam, kas vis dar amžina,
Gilu arba aukštai;
Dievybės atvaizdas apjungia
Ir džiaugsmą, ir kančias
Žemai.



Karas mūsų akivaizdoje



Jei nužudei be teismo,
Niekada nepasiteisinsi,
Kad buvo karas,
Ne savo žemėje jį palietei,
Kris kraujas ir ant tavo žemės.
Senų senolių žodis,
Einantis į dangų,
Prakeikia tuos, kur žemėje
Buvo neteisūs ir be užuojautos,
Atšalusiais jausmais paguodos
Vaikams ir motinoms,
Palikusiems be tėvo,
Amžinai našlaičiais.
Aukščiau galvažudys komandą duoda,
O vykdo ją beširdžiai,
Krauju apsilaistę.




Dar vienas ruduo



Saulė rieda toliau
Į gelstantį beržyną,
Klevų nosytėmis
Pasipuošė vaikai,
Dangaus fone – toks baltas debesėlis,
Tyras, grynas,
Šermukšnį nešasi aukštai,
Daugiau erdvės,
Nes krenta obuoliai...
Pakvipo sodai,
O miškuose grybai
Iškišo galvas;
Rink, jeigu matai,
Kad kirmėlė paliko,
Tada ir tau gerai.
Oi, gėlės paskutinės!
Nors iki pat šalnų žydės jurginai,
Paskui pražils laukai, –
Jie tokie patys, kaip ir pernai,
Nes mano laikas
Tęsiasi ilgiai...


Pusryčių kava



Kiekvienas menas – tai kava;
Natūrali – kvapni,
Be jokio dažo,
Pasaldinta – silpnesnė,
O juoda – stipri,
Su puta viršuje,
Tarsi miražas...
Kiekvienas įdeda į indą,
Pamaišo ir nudažo
Savo gyvenimo gijas
Iš vieno vandens lašo,
Bet būna toks skirtingas,
Kaip siela menininko,
Kuris ieško, blaškosi...
Tirpi kava – ne man, –
Ji – negyva
Ir išsunkta per audinį,
Kur nebėra spalvos,
Nėra jautrios melodijos,
Gramzdinančios į praeitį...
Juoda patiesia drobę
Ir į ateitį,
Visom spalvom nudažo.


2014 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Laisvės keliu



Maža liepsnelė, be kaitros,
Bet žiežirbą įskėlė;
Žėruoja ir dabar, ir visados,
Nors iš juodos nakties atėjo.
Gyvenimas – šviesa,
Ant kaktos ženklas,
Kad esi dalis
Pasaulio laisvo – geltona, mėlyna –
Ukraina,
Mūsų – raudona, žalia ir geltona –
Vis primena ilgiausią dieną, –
Kaip jonvabalio mažo
Švytinti viltis,
Kad niekas neužmins
Tau ant širdies,
Praplėsime savo gatves,
Kad žengtume visi drauge,
O ne po vieną:
Pabaltijys ir Lenkija,
Tą patį kelią
Ir tą pačią dieną.



Baltijos kelio sukakčiai



Ketvirtis amžiaus – jau branda,
Bet kur vaikystė,
Kai į ateitį žiūrėjome
Pro skrendančius debesėlius,
Į vieną gretą ėjome
Su dideliu džiaugsmu,
Palikę ten, už nugarų,
Pragaišties laiką,
Jau atgal nebežiūrėjome...
Oi, kiek daug metų
Praeities turėjome:
Bijojome vis svetimų,
O ir neskyrėme savų,
Kurie net svetimiems padėjo.
Ir pagaliau pakilo vėliavos,
Į saulę pažiūrėjome,
Ji nušvietė visų viltis,
Kad laikas – jau už mus
Ir pergalė atėjo.
Dar ne visi, dar ne visus
Apjungė ta pati idėja,
Kad esame laisvi širdy
Net ir dabar suprasti dar sunku,
Nors šitiek metų
Nešė ugnį Prometėjas,
Užsidegė laužai, šviesa atėjo.




2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Palydžiu saulę



Kiekvieną vakarą
Palydžiu saulę,
Tarsi pasislepia
Gyvenimo diena.
Saulute, labas, -
Pasakau ryte.
Žiūriu, kaip gėlės užsimerkia,
O kitos žydi ir nakčia,
Joms tiek užtenka,
Nes žvaigždės šviečia danguje.
Jau rudenėja,
Kyla vėjas
Ir nupučia lapus,
Tuštėja inkilai,
O prie nuraudusių šermukšnių
Ateinančios žiemos aidai...
Kiekvienais metais
Suskaičiuoju darbus,
Kaip riešutus renku,
Dar padedu ant delno
Kaštoną, lyg smaragdą,
Žėrintį prieš saulę,
Paglosto vėjas galvą;
Einu į rudenį, ramu.


Prigimtis



Yra jau prigimtis –
Kelionė ir kelionė,
Kokia dalia tėvų,
Tokia tenka vaikams,
Pažįstu daug žmonių
Ir pridedu svajonę,
Savo vaikams,
Kad nenustygtų vietoje,
Kai muzika užgroja,
Padėtų artimam,
Paimtų iš dangaus
Brangiausią žodį
Savo miškams, laukams...
O nuo pušų liemens
Iki pakrančių gintaro
Nutįsta kelias – Baltija žydra
Skalauja gelsvą smėlį,
Nes gražesnės pakrantės,
Negu tėviškė , nėra;
Čia viskas sava,
Prigimtis sava.





Rokas



Tiktai jauni neklausia
Ir atsakymo nelaukia, –
Jų jėgos leidžia
Lėkt su vėjeliu,
Lašas po lašo
Akmenį pragraužia
Ir taip sustingsta
Su melodija sykiu.
Jinai tranki,
Kaip širdies varpo dūžis,
Dar kaitinamas ant ugnies
Pavirsta ir kalaviju,
Kai kerta, iš toli jau girdisi,
Net ant piliakalnių aukštų.
Visi upeliai – žanrai
Teka per svajonę,
Ne kartą išgirstą,
Ir siekia aukštumų,
Kad pakartotų pamėgtą melodiją,
Pridėtų ir savų...
Kai prakaitas kūną užlieja,
Prabyla šviesos scenoje:
Gyvenimas – veidmainis,
Šiandien – vėjas,
O kitą dieną
Tampa kryžiumi...









Šerkšnas tyloje



Melodija – taktas.
Kas jos negirdi?
Bėga per penklinę
Boso ir smuiko raktas,
Stovi prieš slenkstį į širdį,
Kitas ir smogia
Tiesiai į kaktą...
Žodis pašoka pakirdęs,
Klauso, ką sąžinė sako
Ir pabaigoje apsiverčia,
Smulkesnės nubyra nuo tilto, –
Išlieka stipresnis.
Tyla – garsi pauzė,
Su žeme kontaktas,
Tada ir į dangų
Pakyla mėnulio
Sarkastiškas veidas...
Oi, kaip toli saulė,
Koks tolimas kelias,
Kas šiame gyvenime
Panyra į gelmę, –
Iš tūkstančių vienas
Pakyla ryte nusiprausęs,
Į savąjį namą – pilnatvę
Su lyra įžengia.



2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Senųjų paskirtis



Užaugęs sodas duoda vaisių,
Paskiepytas su meile,
Laistytas lietaus lašu,
Kiekvieną medį atskirai
Iš keturių šalių paramstęs
Būsi jau ramus.
Prinokę obuoliai po obelimi barsto
Savo naujus vaikus,
Kad rinktų paukščiai,
Neštų per laukus,
Pasėtų lūkesčius taikos
Per visą šalį,
Net tolimiausiuose pakraščiuose
Apsėtų ir žiūrėtų,
Koks visas sodas
Žydi, noksta nuostabus.
Senasis sodas – naujam medelynui,
Ne tik trąša laukų,
Nes žino medžiai,
Kad augina
Naujus laisvus vaikus.




Naujos dienos pradžia



Jūs visada ateinate tada,
Kai taip sunku
Ant vieno tako,
Pasirenku ir muziką,
Kuri man rodo,
Kur šviesa danguje,
Kai saulė teka...
Vienas akordas – jau pradžia,
Lyg išsivadavimas iš nerimo,
Kad nebebus nakties,
Ilga ilga spindės diena,
Tegu paskui saulėlydis,
Bet jau apvainikuotas šypsena,
Nes grįžta mintys
Paskui saulės taką.
Plaka širdis – jai pritaria tik muzika,
Simfonija – gyvenimas,
Net iki paskutinio takto...