2014 m. liepos 22 d., antradienis

Gedime drauge



Kai žūsta vaikas,
Nusineša su savimi
Ne tik savo vaikystę,
Lieka lėlė tėvams,
Prisiminimui – krikštas,
Tik vardas ant akmens
Ir tėviškės laukų
Žali vystyklai.
Jie gaubiasi ryte
Blyškia migla,
Rasos laše – saulutės spindulys, –
Kaip kraujo lašas
Ilsisi sustingęs.
Kai žūsta motina
Ir mokytoja,
Jos nematys vaikai,
Sugrįžę į mokyklą.
Oi, kiek netekome jaunų,
Kurie dar būtų su mumis;
Dabar lietus net nenuplaus
Nuo širdies skausmo
Tėvų, senelių...
Kas juos palaidos,
Akmenėlį pastatys
Kas?






Komentarų nėra: