2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Kregždutės



Kregždutės mažos,
Bet jos greitos,
Net vanagas joms nebaisus,
Bet lipdo jos lizdus
Visai prie durų
Ir perina savo vaikus,
Kad būtų saugūs,
Nes priešas – ne žmogus...
Pavasarį net vaikų nosys,
Vadinamos kregždutėmis,
Kad gali jie šypsotis, –
Kaip saulė danguje
Ir šviesulį atstotų
Tėvelių akyse.
Užaugo ir išskrido
Ir kregždės, ir vaikai;
Gyvenimo akivaizdoje
Mes esame maži,
Tik žmonės – ne dievai...





2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Ar viskas tau gerai?



Pražydo paprastos
Dirvonų, pievų gėlės,
Ant jų suskrido
Musės, vabalai
Ir geria šilumą dienos,
Rasą rytais...
Dabar jau vakaras,
Užmigs naktį kiekvienas -
Tai mūsų poilsis,
Mūsų geri sapnai,
Prisiminimai neapčiuopiami,
Ką matėme per dieną
Ir ką sutikome savo kely,
Išlieka taip ilgai...
Saulutė kelia rūką,
Nors pavėsyje visi dar miega,
Sužvilga rasakilų
Pūkeliuose jos atspindžiai,
Tarsi paklausia:
- Ar viskas tau gerai?





2014 m. liepos 29 d., antradienis

Vasaros muzika



Seniai nebegirdėjau muzikos,
Tik šiandien bėgo
Iš lizdo ką tik kritęs
Mažas mažas paukštis;
Suras tėvai ir pamaitins,
Jei niekas piktas
Nepagaus jo...
Tada nutils pastogėje balsai,
Dangus, gyvenimą išaukštinęs,
Tylės ilgai ilgai,
Nebent griaustinis atsišauks...
Išbėrė sėklas lubinai,
Jų garsą supratau:
Laukia naujų daigų,
Derlinga žemė po stiebais,
Išaugs be rūpesčių, išaugs jie...
Lengvėja šakos obelų,
Mažieji krenta nuo šakų
Ir žemė dunksi...
Vasaros muzika visokia
Linksma, liūdna...

Klausausi.

Mažai



Jei kas galėtų
Mums padovanoti dešimt metų,
Ir tau, ir man
Pražystų nuostabūs žiedai,
Laukinių gėlių puokštę
Priskinsiu šiandien,
Tik dar šiek tiek palauk...
Gyvybė kabo kaip ant smilgos,
O pievose – gegutės ašarėlės
Noksta, virpa, –
Kaip lapai drebulių, –
Kad mums gyvenimo
Tiek maža skirta,
Nors būta džiaugsmo,
Net raudono vyno taurėse
Ir bučinių ant lūpų,
Kuriuos sugėrė
Saulės spinduliai...
Oi, kiek mažai!








2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Įskiepyta meilė



Laukiniai obuoliai
Tik vėlų rudenį
Į žemę krenta,
Kai kregždžių nebėra,
Pliki rugių laukai,
Kai šienas suvežtas
Daržinėse kvepia
Ir genami į tvartą gyvuliai.
Paskiepytos laukinės obelys
Dera ir laukia,
Kada juos motina pašaukia,
Kitos jau obelies vaikai
Į žemę traukia
Ir vėl išdygsta net kitame krašte
Laukinė obelis,
Kažkur kieme, palaukėje...
Palauks,
Paskiepysiu ją meilės
Atžalų stiebais...


Vaikai



Gandrai keliauja,
Vėl sugrįžta,
O kaimo žmonės - sėslūs,
Į atlaidus trumpam išvyksta,
Aplanko gimines,
Artimųjų kapus
Ir į tą patį namą grįžta...
Keliai sapnuojasi tie patys
Ir traukia, kur vaikystė,
Kur nutūpė ant stogo gandras
Ir kartų kartose
Mažyliai krykščia...
Keliauja takeliu gandriukai,
Kaip ir mūsų vaikai,
Paskui į tolumas išvyksta...
Nukelia namai kepures,
Linkėdami sėkmingo skrydžio.


Debesų piemenė


2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Nuodėmingas angelas



Kas kerta akį?
Tik ne varnas varnui...
Gyvenimas – tai nuolatinis
Džiaugsmas
Ir nuožmi kova
Tarp balto angelo ir velnio,
Nes vienas turi plunksną,
Dievo sparną,
O kitas jam pavydi visada...
Sustojau ir iškėliau ranką
Į nakties dangų,
Dabar paklausiu: „ Kam, už ką?“
Kad neturiu prie šalies kardo
Nė Šv. Jurgio ieties?..
Bus atsakas tik danguje.
Tu – mano angelas,
Gini mane.





Mokiniai



Gražiausias metas,
Kada saulė šviečia,
Pas mus jos tiek mažai,
Po debesimis slepiasi dažnai
Ir nuotaika niūri,
Kai lyja, vėjas siaučia,
Nukloja medžių lapais,
Per anksti dar nuplėštais...
Pravirksta miškas,
Netgi pievoj smilgos,
Oi, šiurpsta nendrės pabaliais,
O ežerai tik apsidžiaugia,
Nes gaivus oras ir žuvims gerai.
Gyvybės vanduo prisipildo
Ir džiaugiasi narai,
Jie aukšles gaudo
Ir jomis maitina savo vaikus,
Kad rudenį išskristų,
Kur šiltesni kraštai...
Tik nepalikite vienos motulės,
Mano brangūs vaikai.




2014 m. liepos 26 d., šeštadienis

Oninės Anykščiuose




Užaugusiems mokiniams


























Mylėkime iki paskutinio



Nešiojau aukso žiedą,
Tirpau visa iš laimės,
Kada bučiavo vėjas
Į lūpas ir į veidą...
Ramunę skyniau, būriau,
Ar bus tikroji meilė,
Pirma ir paskutinė
Nuo vakar iki šiandien...
Žvaigždė visur palydi
Ir saugo nuo nelaimių,
Bet kelio neparodo,
Kur pasuki, ten baimė...
Nežinomi takeliai
Per žemę išsiraizgę,
Kiekviename – po lieptą
Per jausmų upę svaigią...
Oi, net ramunės žiedas
Nuskintas greitai vysta
Ir nesakysiu, koks man liko
Tas paskutinis...
Meilė?





Amžini pokyčiai žmogui ir vardams



Kiekviemas vardas
Turi savo šventę,
Vieni – pagoniški,
Kiti pakrikštyti kitaip, pašventinti
Su vandeniu ir kryžiumi,
Dar nuo senų laikų.
Marijos motina juk nežnojo,
Kad ją minėsime ir iki šių dienų.
Kam prie širdies Rasa,
Kitiems jos – Joninės,
Tegu palaimina visus dangus,
Nes kyla šventas dūmas
Ir malda į aukštį,
Kad ir iš ten matytų
Mus visus.




Rugio linkėjimas



Per Onines varpos sunoko,
Jose - jau dideli
Ir brandūs slepiasi grūdai,
Kol stiebas laikosi,
Kol saulė šviečia,
Kiekvienas laikosi tvirtai...
Lukštenkime, dalinkimės
Po vieną laimės grūdą,
Pasėkime į dirvą,
Bus nauji rytoj,
Iš baltų šiaudų skrybėles nupinsime,
Kad galvose pribtręstų
Gražios mintys
Ir pasiliktų amžinai.




2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Vakaro praregėjimai



Sakei: „ Kančia“,
Kai nieko neskaudėjo,
Kas buvo širdyje,
Juk niekas neregėjo.
Tokia gyvenimo gija,
Per nuopuolius, kaip vėją,
Kada nėra arti,
Kad glostytų ir guostų,
Dažnai paklaustų:
„ Kas, kodėl miegi,
O akys atsimerkusios,
Juk dar naktis,
Danguje šviečia mėnuo“...
Kokia kančia,
Kai lauki mėnesienoje,
Kad kas prakalbintų,
Nors vakare pradžiugintų daina
Ir iš kaimynų kiemo.
Kokia kančia,
Kai savo namuose
Ugniakuro nėra,
O dviese beskaičiuodami žvaigždes
Užmigtų tarsi vienas.




Vardadienio jurginas



Užtektų vieno žiedo,
Jei tik man nuskintų,
Užtenka vieno žodžio,
Kuriuo prakalbintų
Ir vienai pasakytų,
Tylos minutę apkabintų
Ir švelnus rūkas akyse
Pakiltų ir į dangų skristume...
Užtenka medžio,
Ant kurio sūpuoles pakabintų
Ir suptų tol, kol širdis trokšta, suptų,
O paskui ant rankų neštų
Mūsų sielų viltį,
Kad dar ne paskutinė vasara
Ir žiedas pirmas,
Kaip pirmo pasimatymo
Metu nuskintas...



2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Klykia gervės


Nurimo. Vakaras.
Suklykė vėl gervės.
Prie lango priėjau;
Tarsi rėmelyje sustingęs
Debesėlis mažas,
Saulės dažytais pakraščiais.
Griaustinis, žaibas,
O danguje – miražas:
Boluoja gervės,
Tikros ir ne iš popieriaus,
Kurias sulanksto mano
Pats mažiausias,
Užrašo: „ Mamai“
Ir paleidžia skristi
Ten, padebesiais...
Ko šiandien vakare
Vėl klykia gervės?
Nežinau.




Užgerkime



Kiekvienas – už save,
Už savo šeimą,
Savo namą, vandenį,
Kurį pasėmęs geria,
Pagirdo einančius
Pro šulinį,
Mūsų sena gatve;
Sūnus pasako:
„Dirbu, dirbk ir tu,
Brangioji mama“...
Tada ir sužinau,
Kad mes – šeima.
Įmetu plutą,
Likusią ant stalo,
Rytoj bus jau gira,
Pasaldinu ją medumi,
Darbščiųjų bičių,
Užgersime gyvenimo klaidas....




Vakarėja


Katastrofų aukų šeimoms



Pagerbkime visus,
Nelaimės valandą
Užmerkusius akis,
Kiekvienas skausmas
Žadina jausmus
Ir ašara nubyra;
Ne tau ir ne pas mus,
Bet kitą kartą
Verks vėl už kitus,
Jei skausmas veržiasi
Nuoširdžiai, iš krūtinės.
Baisi mirtis, kai danguje
Pakerta žaibas
Net šimtus gyvybių,
Taip krenta paukštis
Iš po debesų
Ir tiktai plunksnos byra...
Visi turi šeimas,
Kurie ilgai jau nebeteks ramybės.
Pagerbkime visus,
Ir stichijos aukas,
Melskime iš dangaus
Tylos per audrą,
Kad liktų žmogus gyvas.




2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Tylos minutė


Karui – ne



Kada vaikas buvau,
Ne vieną gilzę pamestą
Kilnojau ir žaidžiau,
Jos buvo švarios,
O gal ir krauju apšlakstytos,
To juk nežinojau:
Pakelėse jų buvo pilna
Ir taku, per mišką,
Keliavo jau taika,
Tik šoviniai ten liko.
Jauna prisiminiau ir pravirkau,
Nes daugel brolių liko
Tame miške,
Kur žėrintys variniai šoviniai
Apkartino vaikystę.
Dabar drebėdama seku,
Kas danguje ištiko;
Menki atrodo tie ir šoviniai
Prieš nuotolį, kuris pakirto
Jaunus ir vaikus,
Galbūt nespėjusius surikti:
Karui – ne,
Apsaugokit gyvybę!




2014 m. liepos 22 d., antradienis

Gedime drauge



Kai žūsta vaikas,
Nusineša su savimi
Ne tik savo vaikystę,
Lieka lėlė tėvams,
Prisiminimui – krikštas,
Tik vardas ant akmens
Ir tėviškės laukų
Žali vystyklai.
Jie gaubiasi ryte
Blyškia migla,
Rasos laše – saulutės spindulys, –
Kaip kraujo lašas
Ilsisi sustingęs.
Kai žūsta motina
Ir mokytoja,
Jos nematys vaikai,
Sugrįžę į mokyklą.
Oi, kiek netekome jaunų,
Kurie dar būtų su mumis;
Dabar lietus net nenuplaus
Nuo širdies skausmo
Tėvų, senelių...
Kas juos palaidos,
Akmenėlį pastatys
Kas?






Lelijos - mūsų šventė



Lelijos baltosios,
Visų kitų spalvų,
Pražysta nuo pavasario dienų
Ir žemės spalvą keičia
Iki rudens Rožančiaus,
Kai Marija į dangų neša
Mūsų derliaus šventę.
Bąla rugiai – tai Dievo dovana,
Kad nepražudė žiemą šalčiai
Ir neišdegino sausra,
Net neišguldė per anksti kruša,
O sugula laiku į pradalges...
Atėjo ta diena,
Kada lelijos žydi baltos.








2014 m. liepos 21 d., pirmadienis

Nykštukas



Atnešiau tau nykštuką,
Kuris medyje tupi,
Po žemę nebėgioja,
Net turi vieną koją.

Kada nudžiuvo medis,
Į kelmą įsitaisė
Ir dabar klauso, taiso,
Ką maži vaikai paisto...

Prie upeliuko siauro,
Kurio vaga prakiuro,
Atsiklaupė ir žiūri,
Kiek akmenėlių turi.

Viską, atrodo, matė,
Betgi nepastebėjo,
Kad saulėje plaštakė
Jau negyva gulėjo.

Gyvenimas – tai upė,
Plati, srauni, galinga,
Nykštuką mažą riša,
Kaip inkarą prie laivo...



Burbiškiui



Gimtinės slėniai ir kalneliai,
Apaugę pušynėliais
Ir lazdynų lapija,
Kaip mažas riešutas,
Nuriedantis į kelią,
Nes teko eiti basai per rasas.
Rasakila pražydo
Ir dangų pagirdė,
Supylė smėlio smiltis
Aplink žalias galveles,
Kad amžinai žaliuotų
Atmintis senolių,
Senųjų medžių,
Net nuvirtusių, kelmų pavėsyje.
Kur teka Anykšta,
Skambės daina rytojui,
Bus žaliais medžiais
Apsupta ir Burbiškių vietovė...
Oi, kokia mūsų Lietuva žalia,
O rudenį – geltona,
Raudona vakaro gaisų,
Bet ryto šviesoje...




Ačiū mokytojai



Seniai skambutis nebešaukia,
Mokyklos triukšmas
Girdisi tik iš toli,
O buvo laikas,
Kada mokė pats A. Vienuolis
Rusų kalbos,
O tu prancūziškai kitus
Prakalbinai : „ Mersi“.
Gyvenimui atidavei,
Visas jėgas,
Kai buvo laikas,
Dabar be rūpesčių jau gyveni,
Vaikaičiai net užaugę,
O vis dėlto dar apie juos kalbi...
Kiek mokinių Lietuvoje,
Bet jau mažėja bendraklasių,
Kai tau – 85.
Sveikatos šiame ilgame
Gyvenimo kely.



2014 m. liepos 20 d., sekmadienis

Duoną perku



Gražiausias žodis
Yra duona,
Net ir sudžiuvusi pluta,
Kai rugiai auga
Tik ant kieto molio
Ir žemėje grėsmingos properšos,
Kur skruzdėms būna atvira vieta.
Jos trupina net grumstą
Ir kelia, kelia,
Kad peras būtų saulėje,
Sušilęs atiduotų
Savo šeimai dalį,
Nes duona – nelengvai
Uždirbama.



2014 m. liepos 19 d., šeštadienis

Užuojauta


Draugams



Dangus – visiems, –
Jis – net virš mano stogo;
Su tavimi ir susisiekia,
Kur debesėliai driekiasi,
Seku, žinau,
Kad ten, piečiau,
Riba ir verkia
Daug panašių kregždučių
Savo lizduose, žinau...
Lizdai nubyra,
Plika siena lieka
Ir atimta erdvė,
Kad nematytų ir plačiau,
Kur sparnai siekia,
Pakilk, kregždute, dar aukščiau,
Kad angelai matytų
Ir pritartų giesmei...
Dieve, ačiū Tau.


Saulėgrąža



Skiriu Danguolei

Žmogaus likimas – tai saulėgrąža:
Anksti išdygsta,
Greitai auga
Ir nematai, kada naktis
Pakeičia šviesią dieną
Ir palydi saulę...
Niekas jos neskina,
Kol nesubrendusi,
Paskui lukštena paukščiai
Pilkus grūdelius
Lukštus paberdami ant žemės...
Kiekvienas grūdas – tai diena,
Siurprizas motinai,
Kad jos vaikai užaugo,
Su juo ir nerimas, kančia,
Jei tuščias lukštas
Skverbiasi į žemę...
Nėra pasirinkimo ir savo darže,
Kur išdygai, ten augi...
O paukščiai nešasi toli
Tavo vaikus
Ir sėja po visą pasaulį.


2014 m. liepos 18 d., penktadienis

Užuojauta žuvusių artimiesiems nuo teroro



Kam, žeme, auginai žiedus,
Kad imtų kažkas ir nuskintų?
O mes – juk žmonės
Ir žmonių vaikai,
Kurie gyvybę duodame,
Kad niekas neatimtų.
Gyvybės kaina –
Tai ne medžio pumpurai,
Kad kitąmet išsprogtų
Ir sėkla pasipuoštų;
Užgęsta žemės akyse
Du šviesūs žiburiai
Ir jau nėra kam pasiguosti...
Nelaimė – ne liga,
Jos buvo galima išvengti, –
Per dangų, kai taikus,
Vis perskrodžia laivai,
O jų savieji laukia
Meilės ir ramybės uoste.
Kokia turėjo būti
Budelių širdis,
Kad džiūgautų nukovę
Motiną ir vaiką,
Koks prakeiksmas jiems bus
Po žemėmis ir danguje
Už Ukrainos žemę,
Nekaltų žmonių krauju aplaistytą.
Gedi ir žemė, ir dangus,
Kai ryto saulė
Keliasi ir leidžiasi.



Auga miškas



Medis, kada po vieną,
Liūdnas auga,
Jam reikia miško glūdumos,
Kad tūptų paukštis
Ir turėtų draugą
Ant kiekvienos šakos.
Myliu kiekvieną,
Kuris gėrio dainą kuria,
Taip skamba sodai,
Žemės mylimos,
Net kitame krašte
Dainuoja susibūrę
Dėl savo miško
Ir kitos kartos.
Kada daina bejėgė,
Skamba kalavijas
Ir kirvis kerta iš peties,
Nebodamas, kad skiedros byra
Ant žalio kilimo,
Šviežios žolės...
Nebūkime po vieną,
Žemė nemylės.





2014 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

Skausmo ir tylos minutė



Nudyla net ir akmenys,
O skausmas lieka;
Paliečiu iškaltas raides
Ir skausmas atsiliepia:
Už nukankintus – ašara nurieda,
O grindinys jau šaltas
Ir toks pat...
Mažų vaikučių – mažos pėdos,
Bėgioja jie linksmi
Ir skaito tas pačias raides...
Kaip jiems paaiškinsiu
Pasaulio gėdą,
Kad čia ir skausmas,
Ir daugelio kančia?
Oi, kad niekada jiems nereikėtų,
Pajusti skausmo,
Vėl traukyti nelaisvės grandines,
Deja...





Duonos trupiniai



Kiekvienas paukštis
Savo vaikui neša
Ir atiduoda paskutinį kąsnį,
Kai trūksta maisto,
Išmeta gandrai
Nusilpusį, kad kiti liktų
Ir suktų lizdą ateičiai...
Miške dabar kukuoja
Tik linksma gegutė,
Nes jos vaikus kiti aprūpina...
Skaičiuoju šiandien jos kukū
Ir byra ašara man pro pirštus,
Jis toks sūrus,
Kaip ir druska
Ant duonos kepalo,
Jei dar yra...
Palesinsiu ir paukštį
Duonos trupiniais,
Gal jis mane
Į žalią mišką įsileis...





Nerūpestingas rytas



Veltui gauni tiktai „plytą“,
Akmenėlį netašytą,
Dar po didelio lietaus
Balose vandens trumpam...
Pasitaškęs padėkotum,
Bet jau debesis tolokai,
Lieki dar nemandagus
Už tuos dovanai lašus.
Saulėje plaukai išdžiūva,
Užsimaukšlini kepurę
Ir žingsniuoji išdidžiai,
Juk šaligatviai veltui:
Nei tau kloti, remontuoti,
Gali „plytos“ vietoj duoti.