Tėveli, aš tavo gija
Nuo žemės iki saulės,
Mes surišti abu, –
Kaip medyje šakelės,
Vieno kelmo atžalos.
Tavo kalba – man dovana,
Kad vienas kitą
Visada suprantame
Prie stalo, gatvėje, –
Lyg paukščiai miškuose,
–
Pripildome net tuščią
erdvę;
Kiekvienas žodis
Man – Tavo pagalba.
Oi, visą tekstą
Tik žiemą suprantame,
Kai lapų nebėra,
Ledas ant upių
Taip slidus ir šaltas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą