Kai veidrodėlį pamirštu,
Žiūriu į upę,
Kada lytis plaukia, -
Ant jų nutūpę kirai
Jau pavasarį pašaukia;
Paskui atsiveria dangus
Ir jo paklausiu,
Ar ne stebuklas,
Kad čia gyvenu,
Savo gimtųjų klonių
Žemiškoje gyvasties
palaukėje...
Kol veidrodėlį
Prie savęs turiu,
Visada jo klausiu,
Ar suskaičiavo gegutėlė
metelius,
Ar perbrisiu upes,
Kurių dar gylio nežinau,
-
Taip vis dar klausiu,
Klausiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą