Skiriu tėviškės išnykusiems kaimams
Dabar jau prie namų
Aikštelėse sodina
Medžius, kurie iš mažos
sėklos
Dygsta gan gerai,
Ilgai jie stiebiasi
Ir uždera vėlai -
Tai mūsų pramanai,
Kad iš kitų šalių
Jaunutis princas
Atjos ir pasiliks čia
amžinai...
O jie visi prisimena
Savo šalis,
Kur kalvos ir sniegynai,
Kitur tušti laukai
Ar nepraeinami miškai.
Pas mus ir kedras
Riešutus brandina,
Kuris atklydo nelauktai;
Iš vieno grūdo
Ir ilgi prisiminimai,
Kaip Lietuva dundėjo
Kažkur, Į Sibirą,
Be langų traukiniais...
Oi, medžių atmintis tarp
mūsų
Dar gyvuos ilgai, ilgai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą