Mano girelėje,
Kuri prie viešo kelio,
Daug alksnių,
O pavasarį – viena
bala,
Ten styro kelios eglės
Ir tik viena pušelė, –
Tarsi nuo visų atskirta.
Kol mažas medis,
Auga ir nežiūri,
Kokia ir jo vieta,
Bet paskui kitų lapai,
Ilgos šaknys
Uždengia šviesą –
Lieki ir tamsoje.
Ateina laikas,
Kai reikia kovoti
Dėl savo namo, dėl savęs
Ir dėl savo kankorėžių,
Kuriuos išmėto kėkštas
Giliame sniego patale.
O pagaliau tik reikia
ruoštis,
Kad būtų nors šilta
žiema...
Oi, visada senatvė
Būna vieniša.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą