Pakalnutės

Tik saulės šviesoje,

Miško aikštelėse

Baltosios pakalnutės kvepia;

Neskyniau niekada,

Nes kaip paskui pražystų viržiai

Ir bruknienojų kekės.

Netoliese, pakalnėse

Ir tyras upeliukas teka, –

Kaip ašara lašai,

Kurių anksti netenkame...

Gyvenimas – gražiausia dovana,

Bet nuskina dažnai

Ir tik tada pražysta pakalnutės

Ant mažo žemės lopinėlio,

Kada brangiausio jau netenkame –

Niekas iš ten žiedų neskabo.

Tegu pražysta pakalnutės

Ir melsvi šilai,

Alksnynuose į laimę žymi

Baltą laimės taką,

Kol dar su saule šnekamės...