2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Pamesta gilė



Vienam sunku
Net ąžuolui palaukėje,
Kai miškas taip arti
Ir kiti broliai laukia, -
Jie liko su visais,
Savo tėvams ištikimi...
Kiek daug erdės vienam,
Koks stiprus auga,
Bet pastebi žaibai
Ir dažniau tranko,
Net pusiau perskelia;
Viršūnės nebėra,
Bet šaknys dar giliai...
Miške dažniau
Net kėkštai lanko
Ir surenka giles,
Bet nuneša toliau,
Kur vėl išdygsta daigas
Ir vienišas palaukėje
Žaibo sulauks...
Kas širdį perskėlė,
Ar tavo skausmą jaus?







Geri žodžiai



Prisiminiau tik pasaką,
Kada mažą mergaitę
Išvarė vidury žiemos,
Kad ji surastų po sniegu žibutę,
O gal sušaltų girioje
Dėl užmačių vien pamotės piktos.
Gėlė pražysta dangui,
Kuris toks pat stiprus, –
Mūsų maldas išklauso
Ir darbus priima,
Bet negrąžina atgalios...
Žvaigždžių akelės žiba, –
Kaip mėlynos žibutės, –
Dar siekiame pažinti,
Kas labai toli,
O čia, prie kojų,
Kenčia po sniegu žiedeliai
Ir laukia šilumos;
Sušildyk, nors žodžiu,
Juk tu gali.






2014 m. sausio 29 d., trečiadienis

MES



Graži mūsų gamta
Ir labai geri žmonės, 
To mus išmokė praeitis,
Kai daug tautų
Su Lietuva susiejo
Savo likimą ir vardus.
Pažinome visus,
Ką kvietė Gediminas
Ir dabar ant kalno
Pilis stovi,
Kur geležinis vilkas
Saugo naktimis,
Kad būtų šviesios dienos,
Taikos tvirtovė 
Trijų kryžių kalnas
Girdėtų tik maldas
Ir vakarinį varpo dūžį
Iš visų pilių,
Kurios sugriuvo,
O kitos dar stovi,
Kaip mes su Lietuva
Ir su pasauliu 
Amžini.



Šaltis



Pravertas lūpas kausto šaltis,
Bet nekalbėti – negaliu, –
Visi juk norime gyventi
Ir gerti švarų vandenį
Iš giluminių šulinių,
Kur visada švaru...
Nesiseka iš gilumos pasemti,
Tada ir veržiasi versmė
Su galingu triukšmu,
Iš jos garuoja vandenys
Ir teka upeliu,
Kuris tuoj pat užšąla,
Kai šaltis griebia
Jo skaidrius lašus...
Tada ir baigiasi kelionė,
Kada net sūri ašara
Sustingsta ant skruosto,
Pavirsta ledo krisleliu –
Tada tylėti negaliu.




Ryto paslaptis



Yra daug paslapties,
Ko nematau,
Ko ir per savo amžių
Nebe pamatysiu,
Svarbu pajusti ir girdėti,
Kas kribžda ausyse,
Ką akyse
Šią dieną pamatysiu...
Per muziką ateina
Laimės spindulys,
Nors ir natos
Nemoki užrašyti,
Jauti, kaip šlama
Lapas drebulės,
Kaip šypsosi saulytė.
Piešiu ant lapo,
Ant kito paraštės,
Laukiu prašvintant,
Kad piešinys skambėtų,
Kaip muzika,
Kaip rytas.





2014 m. sausio 28 d., antradienis

Ankstyva naktis





Kol buvom dviese,
Vienus irklus turėjome
Ir stiprios buvo rankos,
Nešė valtį per bangas,
Į mus vaikai žiūrėjo,
Seneliai laimino tik su malda...
Mus mėlynas vanduo,
Toks pat dangus kerėjo,
Prieš saulę įdegis
Nuplieksdavo staiga...
Paliečiau tavo skruostą,
O jis auksu žėrėjo,
Nuėjo mielas drebulys
Į pačią širdį,
Kada banga švytėjo
Ankstyvų šešėlių permerkta,
Raudoniu apšviesta...
Gal tu manei,
Kad vakaro sulauksime
Drauge?
Oi, ne!




Byrantys grūdai



Visas pasaulis – vientisas,
Betgi gyvenimas kiekvieno –
Tiktai – sau:
Kaip išdygai, taip augi,
Ką pasėji, suvalgai,
Kur nupučia,
Ten vėl apsižvalgai
Ir prisitaikai..
Dar nemačiau tiesaus upelio,
Nesutikau gyvenime žmogaus,
Kuris nebūtų klausęs kelio,
Kai pasiklysta
Tarp žemės ir dangaus...
Pasilenkiu ir pakeliu nulūžusią šakelę,
Numetu vėjui plunksną
Ir matau, kad skrenda,
Tada prisėdu ir ant smėlio parašau
Savo svajonę,
Kad liktų grūdas žemei,
Ką sukuriu, jau atiduodu
Tau.



Vakaro malda



Kada kančia
Iš pat vaikystės
Seka iš paskos, –
Kaip juodas šuo,
Perkaręs naktį,
Kai kaulą varna
Seniai nusinešė,
O sniegas šaltas,
Laižome,
Jis krauju atsiduoda...
Paskiausiai kalbame maldas,
Juk netikime išmalda
Ir tiesiasi šešėlis
Iki nežinios,
Vis tikime, –
Kada prašvis diena,
Pribėgs ir palaižys
Netgi šuva
Sugrubusias rankas...
Negali būti taip ilgai,
Kai siela abiejų,
Į grumstą susisupusi,
Nevilčiai pasiduoda, –
Visur – tik juoda.




Mylėk



Gyvenimas – tai prarastos sekundės;
Ateina laikas ir susimąstai,
Kam skyrei savo darbą, –
Kasdienis būna
Ir jo nematai.
Vaikystė – tik svajonės, –
Lyg nesibaigiantys sapnai, –
Užaugęs vėl svajoji,
Kad laukia dideli darbai...
Nepajunti, kaip greitai
Aplink tave bėgioja
Ir tavo vaikai.
Ką atsakysi, kada tars jie pirmą žodį,
Nuo to prasideda ir jų keliai...
Kai einame, prilimpa smiltys,
Kai brendame, sušlampa kojos,
Kai mylime, gyvename rytojui...



2014 m. sausio 27 d., pirmadienis

Eiklusis SARSEN


Žirgyno šeimininkas Remigijus Poškus. Jo ir foto.

Prerijų kvapas
Dar kutena šnerves, –
Tu – laisvas paukštis, –
Kaip erelis dykumų, –
Tik laiko balnas,
Nuskristum per laukus...
Dabar priglusti prie mergaitės,
Uostai kasas,
O ji paglosto sprandą
Ir švelnios lūpos
Gaivą skleidžia;
Tu – mylimas visų.
Dabar – į startą
Ir aplenksime visus.
Žirgas – geriausias draugas,
Ištikimiausias iš gyvų,
Kai ąžuolo vainikas
Ant kaklo nusileidžia,
Jis kvepia prakaitu sūriu.
Dabar – tu žemės vaikas
Ir eiklus erelis iš po debesų...


Visos dienos – mūsų



Visi stiebai žiedeliais pasipuošia,
Kai sieloje ramu,
Už lango sutema;
Langai, lediniam šalčiui prisilietus,
Išgražina raštus,
Nurašo nuoskaudas...
Nurimo vėjas, įplaukė į uostą,
Kur švyti pergalė
Rausva šviesa,
Oi, ant palangės  gėlių puokštė
Gal tu suskynei,
O gal tau ir aš?
Prisiminimuose  daugiau žiedų,
Mažiau ir šalčio,
Rasos spinduliuoja,
Ir brendame,
Ir skiname
Visas dienas.






Akimirka




Raidė ir žodis 
Mano kasdienybė,
Tiek visko pamatau
Miške, sode, 
Aplink laukai,
Žolė kasmet naujai užgimsta,
Dabar ant jos dar sniegas,
Apsaugantis gyvybę, 
Kaip savo saugome
Nuo šalto gūsio,
Pralekiančio virš galvos,
Įsmingančio į širdį,
Kurią apsaugo tik delnai...
Koks apmaudas, kai lekia strėlės,
O užsidengti negali;
Prašvilpia ir atsitiesi,
Oi, čia tik saulės spinduliai!
Nuo jų ir šiluma pasklinda,
Prie jų prilimpa žodis:
Nesitaikykit į širdį,
Kol kris į žemę pelenai“...







Gralio taurė



Gerumo žiedas žydi širdyje, –
Jis ilsisi ant žemės delno,
Globoja žvaigždės –
Tai lemtis,
Kuri ir išsipildo...
Gerumas dangaus akyse,
Kuris visus sušildo, –
Kaip atpildas už maldą.
Gerumas tavo – man,
Su džiaugsmo ašara,
Kuri į sielą krenta,
Pripildo mūsų abiejų
Vienintelę Gralio sidabro taurę,
Kurios vis ieškome,
Ieškosime jos amžinai,
Kol gyvas šis pasaulis...




2014 m. sausio 26 d., sekmadienis

Dalybos



Žmonės dalinasi turtus,
Postus, kėdes,
Garbę, draugus, –
Kaip grybai kelmus,
Ant kurių susėda, –
Po dešimt metų gal dalinsis žemę –
Tik po du metrus;
Iš anksto pastatys paminklą,
Didelį – tik sau,
O labai mažą – bėdžiui...
Dalinasi, dalinasi,
Kol žemėje neliks ir vietos.





Pranas Vaičiaitis



Kur motina, tenai ir akys:
Prie lango ir sode,
Kada ji sūnaus laukia,
Bet kada grįš jis – nežinia.
Maža trobelė palei kelią
Ir tėvas su rykšte,
Kad nepalaimintas išėjo,
Kur vedė kojos,
O sugrįžo su lazda...
Maža ta medinė skrynelė,
Dar su veršio oda
Ir aprišta diržu,
Kad būtų apskritas pasaulis,
Sugrįžus pamatyti motiną
Ir nusilenkti iki žemės, –
Kaip iki šieno pradalgių...




Gyvybės tiltai




Kaip norisi sušukti:
- Pasikelk ir eik!-
Kaip tai padarė Kristus, -
Nelygios mūsų jėgos,
Visi mes nepajėgūs,
Galime lengvai paslysti.
Koks žingsnių ritmas -
Paskubom - į šviesą,
Taip norime laimėti,
Kovoti už tiesą...
O ta tiesa – vis priešakyje,
Kaip koks miražas bėga.
Nuo vieno kranto
Iki kito virvė ištiesta,
Pasieki kojomis gyvybės vandenį,
O jis tolyn nubėga...
Kas gali tiesti tokius tiltus,
Rasti tokį žodį,
Kurie visus pasiekia?




Sugrįžimai



Kokia nostalgija
Savo gimtinės,
Kas žingsnis 
Vis pirmyn,
Bet nejučia
Pro petį atsigręžęs
Matai bažnyčią,
Kur tėveliai ėjo,
Tarsi prisimeni ir krikštą,
Nors to negalėjai, 
Buvai toks mažas
Dar su balta suknele...
Gyvenimas dienas
Tarsi pupas pasėjo,
Lipi į stiebą
Nežiūrėdamas atgal,
O staiga jis lūžta
Nuo nepalankaus vėjo,
Krenti į žemę
Lyg kulka...
Vėl sugrįžimas į gimtinę,
Kurią ir tavo tėvai
Taip labai mylėjo, 
Visi mes grįžtame atgal.




Viename lizde




Žiema šalta,
O mes basi per sniegą brendame,
Kaip jus surinksiu,
Žvirbliai, zylės,
Sniegenos, kurapkos,
Kaip sutupdysiu ant šakų
Kad kojos nenušaltų?..
Pasikelia saulutė
Ir vėl nusileidžia,
Bet šaltis veria
Ir kūną po plunksnelėmis
Per žiemą kausto...
Susuksiu vieną lizdą,
Gal tada ir susiglausime;
Bus nebaisi ne tik žiema,
Bet ir naktis juodžiausia...





Saulė




Nulenk, berželi,
Savo baltą šaką,
Aš apkabinsiu, supsiuosi ilgai...
Palenk viršūnę,
Aš tave bučiuosiu,
Kol naktis juodą skarą
Ant mūsų nuleis...
Drauge čia rymo pušys,
Žalieji kadagiai,
Tujos šakelę kvapnią
Paliesiu ir laimė išsiskleis...
Aš – tavo akių saulė,
Kai manęs ilgėsies,
Ateik...





Mūsų kasdienybė


Mano gyvenimas  
Banguotas jūros plotas;
Toli tas horizontas,
Labai toli riba,
Kur galiu eiti nesustodama
Ir nėra posūkių,
Iš anksto pažymėtų, 
Kai užlipu į kalną,
Matosi tik saulė,
Nuriedanti į sapną,
Nes ji su manimi drauge...
Prabundu rytą
Ir prasideda kelionė
Per visą Lietuvą
Iki kitos bangos,
Kurią ir tu matai,
Tada ir mūsų rankos
Apkabina žemę
Ir iškelia į saulę...
Imk ir laimink.



2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

Pranui Vaičiaičiui



Kiek daug mes esame
Skolingi tiems,
Kurie minėjo Lietuvą,
O nešėsi savo kryželį,
Turėjo ją vien širdyje,
O ant pečių 
Tuščią maišelį,
Kur duonos kepalas
Ir viena ašara,
Kad ja nuplautų kelią 
Varguolių, pamirštų,
Paliktų be tėvų globos,
Su Dievo dovana
Prie viešo kelio...
Yra šalis,
Bet tėviškės nėra,
Kad ten sugrįžtum savas.
Poetas  iš savęs,
Oi, daug ką gali, 
Jo liko ašara,
Maža 90 puslapių knygelė,
Kuri ir atvedė į Lietuvą
Pro kryžiaus dalią...





Po maldos – ramu



Šį vakarą dar pasimelsiu
Už tuos, kuriems sunku,
Kurie ir vieniši,
Labai pavargę
Nuo metų ir darbų...
Girdi, varpas dar kelia
Į vakaro mišias,
Ant bokšto – debesėlis,
Nors jau saulė leidžiasi,
Išklauso ir dangus
Mūsų maldas.
Kur kryžius – ten išpažintis,
Po to – atleista,
Ko dar nepadarei per dieną,
Netgi per metus, –
Iki rytojaus yra laiko,
Pasiklausykime varpo drauge
Ir bus širdy
Šią naktį mums ramu.







Vakaro mintys



Gražiausia saulė,
Kai nušviečia kalnus
Ir leidžiasi tada,
Kai jo šešėlis iš aukštai
Į slėnį nusileidžia,
Kad lauktų ryto
Ir kitos dienos,
Kuri atneštų dainą,
Ne kovų šūkius,
Iš kur sklinda aidas,
Kad vis dėlto pasaulyje
Ne viskas ir gerai...
Kas mažą paukštį lesina,
O didelį jau šauna,
Palieka plunksną,
Su kuria rašau,
Vis pagalvoju apie jo nelaimę,
Kad yra dar gyvenimas,
Šalia  krentąs šešėlis
Iš aukštai...




Piligrimai


Skiriu Augustinui Rameliui ir kitiems lietuviams

Kokie mes esame,
Tokia bus Lietuva, 
Ji visada kelionėje,
Kur dykumos, kalnai,
Kur šaltis, šlapdriba
Ir geri žmonės.
Yra pasaulyje kančios,
Bet daug ir atpirkimo,
Kai kyla į padangę
Vieniša ranka,
O randa tavąją,
Apsikabinate...
Tada girdžiu,
Kokia graži mūsų kalba,
Kada susikerta likimai;
Taip sklinda žodis:
LIETUVA,
Visi ir su visais
Gėriu dalinamės.




Voro tinklas



Turiu drugelį ant palangės;
Užmigo rudenį
Ir nejuda sparneliai,
Laukia pavasario,
Kada pakilęs skris...
O kitame kampe
Jau įsitaisęs voras
Ir pina permatomą tinklą, 
Gal dar drugelis kils...
Pro langą spindi saulė
Ir myli juos abu, 
Gyvenimas toks mielas,
Nes dar žinau,
Kad tu kažkur esi...
Pamok ranka,
Jausiu už lango,
Kaip virpa pirštai
Ir tavo širdis,
Sujungia mus vėjo melodija, 
Mylėdami gyvename
Su skaisčia saule
Ir su Vakare naktimis...
Vore, drugelio tik neliesk.





Svajonių ir taikos kelias



Foto (Kurk Lietuvai).



Į visų širdis
Tik tada ateina laimė,
Kai saulė švinta
Virš galvos taiki,
O pagaliau nušvinta ir pasaulis,
Jungiasi spindulyje,
Kurio spalvų paletė
Parodo svajones, viltis...
Yra tik vienas kelias 
Eiti su visais
Į nuostabią kūrėjų šalį,
Nes ten jautiesi
ŽMOGUMI.
Sėkmės ir Ukrainai,
Lietuvai 
Visiems, visiems, visiems.