2013 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

Mokinių tėvams ir visiems


Rasos Tunkevič mamai

Po vieną žodį,-
Kaip stiprybės šaukštą,-
Noriu padalinti,
Kaip lašą gelsvojo medaus,
Kad būtume visi,
Kiek dar šiame pasaulyje
Paskirta,
Nes Jūs dar jaunesni...
Kiek lieka valandų,
Kai kam nė metų,-
Apkabinu visus
Ir dovanoju Oginskio polonezą,
Kuris iš ilgesio Tėvynei
Sukūrė nepamirštamą sonetą,
Nes taip tikėjo grįžti į namus...
Mūsų namai – pastogė,
Kur net žvirblis mielas,
Kedenantis pilkus pūkus,
Kad būtų šiltos žiemos,
Pavasaris ankstyvas
Prie nuosavų lizdų...



Komentarų nėra: