Laiko kaita

Pirmieji numeta lapus

Senieji medžiai,

Nes bijosi žiemos:

Jau daug patyrę,

Kad šerdį greit pasiekia šaltis,

Jei neapsaugotas liemuo,

Tada visas jėgas sutelkia

Į savo žievę tankią -

Ant jos užauga samanos

Ir gražios kerpės;

Taip nepajunta, kad jau sensta,

Sudiržta kaip akmuo...

Kol jaunas, auga,

Jo didesni net lapai,

Jis atviras iki šaknų,

Kurios vos įsikimba

Ir trimituoja žemei,

Kad jo širdis – želmuo,

Jis turi pavardę ir vardą,

Kovoja tik dėl vietos,

O visa kita – nesvarbu.

Gera žiūrėti į medelį,

Kol jo šerdis – dar ne akmuo.