2013 m. gruodžio 24 d., antradienis

Visiems


Viskas nauja



Laukiu stebuklo,
Kad atsivertų visos eketės,
Aukso žuvelė paprašytų
Iš manęs gerų žinių...
Kas aš be jų?
Esu tik savimi,
Dažnai kvatojuosi
Žiūrėdama į dangų,
Seku baltąjį debesį,
Net visų juokui, pasiekiu...
Aukso žuvelei
Seną vandenį pakeisiu,
Kad nereikėtų kitais metais
Akinių rausvų...
Šiandien taip gera
Ir be jų.


Linkėjimai Naujisiems


Linai

Pakylame kaip paukščiai,
Tik praėjusius apžvelgę
Ir sveikiname dangų,
Kad buvome su juo,
Kiekvieną dieną skrydį seka
Saulutės spindulys,
Nuslystantis per veidą
Ir atveria į širdį
Vis naujus geismus...
Taip norime gyventi,
Kad šis pasaulis būtų mūsų,
O jo vaisiai – mums.

2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Laiškai



Visus metus ėjau taku,
Kol atsivėrė kelias:
Apsidžiaugiau ir supratau,
Kad atvedė viltis,
Kalėdinė šviesa,
Stebuklinga žvaigždė,
Pakėliau eglės šaką,
O po ja radau
Ir tavo laišką.
Tave dabar matau,
Kai apšviestas dangus
Ir spindi Paukščių Takas,
Juk pas tave ėjau,
Nesuklupau net naktį“...
Atsiklaupiau ir parašiau
Atsakymą:
Palauk, sulauksi,
Atsišauk, nes tu man artimas,
Kaip vienas takas“...


Pasiklydę foto kadrai

Šeškinės Ozas

 Jonas Ramoška foto

Kokia graži mūsų Tėvynė
Ir žmonės, nuostabiai geri,
Kokia man artima Šeškinė
Su savo parku, kalvomis...
Kokie čia krūmai, šabakštynai,
Kada net pro šakas vos pralendi,
Kokie čia paukščiai čiulbantys
Ir voverė lazdynuose
Riešutus lukštenanti
Ir vaikams nešanti,
Kokie žali čia papartynai,
Net žiemą žiedą juose surandi.



Palaiminimas



Išvykime iš kiemo
Nekviestus svečius,
Dundulius ir laumes,
Iš kaminų net aitvarus,-
Ant stalo duona
Iš tikrų rugių,
Motulės iškepta,
Palaiminta.
Ant eglės pakabinkime
Stiklinius žaisliukus,
Kol nėra šerkšno,
Kad ji blizgėdama pakviestų
Gerus norus,
Visiems pasiųstų laiškus...
Į tolimus kraštus
Pakelsiu skristi ir balandį,
Po jo baltais sparnais
Pririštas žodis -
LAIMĖ.





Takelis į Naujuosius





Nušluosiu į kitus metus
Net sniego likučius,-
Negalima liūdėti,
Prisnigs, dar visko bus
Ir gniūžtėmis dar pasimėtysim...
Iškepsim pyragus,
Ugniakurui egles genėsime,
Padės margas genys,
Išpildys mūsų norus
Kalėdų Senis ir Snieguolė,
Atneš net į namus,
Ko tik panorėsime...
Pakūriau krosnį -
Šilta ir jauku -
Ateis svečių, pavaišinsiu,
Ką tiktai turėsiu.



Šližikus kepam



Metai pre pabaigas;
Gal pakalbėkim šindij,
Kaip aukštaičiai šneka
Ti, ape Utenu,
Ir mana Anykščiais,
Ti, kur Švintoja teka...
Šalčia pradžia
Užšalde tik balas
Ir untinai sava pačias
Dar iš netyčių kalbina,
Kad neužmiršt sava lizdų,
Kai raiks parskrist
Pre markų ir ježerų,
Kur varlas kurkia,
Kaip Kurklalias...
Vysas linksmybes tik pavasarį,
Bet jas sapnuosma ir int pečiaus,-
Ritynsma šližikus
Diedui sterblėn,
A tas gerklėn ir čepsi...
Raikia ir gerintis untelam,
Kad kiaušinių paperintų,
Pagaus bint vienų
Rudeny, kur pabalėj,
Ir tų iškepsma,
Raikia tik šakalių
Iš myška, kad parneštų
Par Kūčias ir Kalėdas
Iki Naujų metų.
Pa ta jau saula kitaip švies,
Trumpesnes bus jau naktis...







Keisti prisiminimai



Kaip keista,
Kada pavartau lapus -
Tiktai per penkerius metus,
Kuriuos čia užrašiau
Ir pagavau sustingusią minutę,
Patupdžiau žodį
Į naujai susuktą lizdą,
Kaip klajoklį paukštį...
Kaip keista,
Kad jau niekada nesikartos
Lašų melodija,
Kai lyja vasarą lietus,-
Bus kiti metai,
Lyg kažko ir trūksta,
Truputį net keista...
Ant naujo lapo žiogas
Atsistojęs smuiku groja,
Dievo karvutė nauju taškeliu
Sparnelį pasipuošusi
Į naują žiedą taikosi,
Kur ji nutupia,
Saulė atsigręžia,
Kad pamatytų laiką...
Ji amžina ir jai nekeista.







Prie Šventosios



Gyvenimas – knyga,-
Turi savo žodžius,
Patinkančią melodiją,-
Kaip tyrus upelius,
Skalaujančias bangas,
Žalius krantus
Ir medžiuose lizdus,
Kuriuose ir lopšinės
Vis iš savo sodžiaus...
Gyvenimas teka vaga,
Kurios ir gylio
Niekas nematuoja;
Prasideda kita diena
Ir pamiršau brastas,
Kurias jau perbridau,
Sušlapau tik iki kelių
Nuogas kojas,
Bet liko taip švaru širdy,
Kad paukščiui savo giesmę
Šiandien dovanoju...
Gyvenimas tik vakare
Jau primena apie save,
Kad baigiasi daina,
Kurią vaikystėje dainuodavau
Apie rytojų...
Dabar tik vakaras
Ir tau dainuoju.



Pakylėjimas



Didinga muzika,
Pakilūs ir aukšti akordai
Šiandien skelbia,
Kad trumpam savyje
Užmiršome šešėlį,
Blogį nugalėjome...
Netęsiu ilgesio natos,
Kad jis negrįžtų
Dar labai ilgai...
Į naują dieną
Šviesos pluoštas slenka
Iš pat ryto
Per varpų pastogę
Ir įtempia virves, paskambina
Pašaukdami visus
Į Pakylėjimą.
Dabar kalbėsiu maldą
Už visus, kuriuos myliu,-
Nėra jau žodžio lūpose :
Mylėjau“...





Tikėjimas į gėrį



Tikiu, kas gera,
Kai sieloje šviesa,
Tikiu pasaulio pilnatve,-
Kaip nuo senovės
Juo tikėjo,
Kad po Kalėdine giesme
Atsiveria kita diena
Į džiaugsmingesnę – atpirktą,
Ką jau kiti dėl mūsų,
Mes dėl ateities
Tikėdami į dangų
Akis pražiūrėjome...
Tikiu, kad kiti metai
Bus nauja aušra,
Nes gėris keliasi kas dieną.
Uždengsiu žvakę
Net abiem delnais,
Kad neužpūstų vėjas...




2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Kalėdų močiutė



Nebe priminkite dienų,
Kurios Šventąja nutekėjo,
Nesuskaičiuosiu gintarų,
Kuriuos radau prie Baltijos krantų;
Pavertus vėriniu
Jaunystėje ant kaklo užsidėjau,
Net gintarinį žiedą
Kažkada mūvėjau,
Bet jo gelsva akis
Lyg susvyravo ir įkrito,
Kaip sakai pušų,
Į mėlynas bangas,
Tik mano akys liko žalios -
Gal nuo dugne
Dar samanotų akmenų
Ar plaukiančių žolių,
Kuriose slepiasi
Gražuolės undinėlės...
Nešaukite kitu vardu,
Tik man duotu
Brangiosios motinėlės.
Tikiu ir netikiu,
Kad Kūčių naktį kalbasi
Ėriukai, visi gyvūnėliai...
Pašauk ir tu mane,
Aš atsiliepsiu močiute,
Vardu senolės sengalvėlės.
Visiems, vienmečiams ir mažiems,
Paklosiu baltą patalą
Ir pagalvę pūkų padėsiu
Iš minkštų meldų
Nakčiai prakartėlėje,
Ant jos ir paplotėlį...


Įsimylėjęs mėnuo


Irmos Randakevičienės foto

Saulutė besileisdama
Vis pasižiūri vakare
Mėnuliui į akis,
Prasiskiria net debesys rausvi,
Nubėga į žalią pušyną,
Lieka tokia tyra šviesa
Prie baltai besišypsančio beržyno,
Tarp žvakėmis sustingusių kamienų...
Paskęsta pamažu diena
Į vėjo išbučiuotą jūrą,
Geltonas ir aštrus saulutės spindulys
Pamoja ir giliai panyra...
Lieka spindėti naktį
Vienas liūdnas mėnuo
Tarp žvaigždžių –
Mirksinčių, įsimylėjusių...
Jo vieno širdyje – aušros laukimas,-
Prisimena jis saulės bučinį,
Pasikartojantį kas dieną.
Kas gali atsispirti rytui,
Saulės akių spindėjimui,
Nebent Jupiteris,-
Jis visada teisus,
Bet pasilieka vienišas.


Amžinas esi


Su Tautvydu Kontrimavičiumi

Kiek metų reikia,
Kad iš nakties pareičiau,
Kad pamatyčiau šviesą
Savo akimis,
Suprasčiau širdimi,
Kad nuo tada ir amžinas esi...
Tenai, kur užgimiau,
Mano pirma aušra -
Mažas trobelės langas
Prie kūdros, meldų pakrašty,
Ten medžiai jau užaugo,
Senieji senokai nudžiuvo,-
Jie taip ilgai lapojo,
O aš dar gyvenu...
Mano pirma ligoninė,
Pirmasis gydytojas,
Kuris nustatė diagnozę,
Kad esu gimusi,
Kur vandenų akis gili...
Pirmasis kelio kilometras -
Nuo sodo vyšnios iki obelies,
Iš kalno upeliukas išteka,-
Ten jo pradžia
Ir mūsų abiejų
Gyva vandens tėkmė.
Mano kelionė – senas spidometras,
Nėra šviestuvų, nėra ir taksi;
Kelioninis krepšys – be ratų,
Tik duonos kriaukšlė pusryčiams,
O vakare jau uždirbta
Juoda riekė.
Gyvenimo kelionė tęsiasi,-
Čia kreivas posūkis
Ir vėl tiesi gatvelė
Per kalnelius ir skersgatvius,
Kur byra smėlis,
Nes mano grindinys -
Tai akmenimis grįstas kelias,
Su giliomis, oi, giliomis ir duobėmis...




2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Į sveikatą!



Diena - tai rūgštus vynas,
Kai nieko nenutinka,
Putoja tik paviršiuje
Ir nėra gilumos;
Niekas nekalbino
Ir nieko nesutikusi,
Tarsi nemylima jaučiuosi...
Kažkas įgnybo,
Dar kitas įspyrė,
Trečias nudyrė odą
Nuo pačios galvos,
Tada jauti, kad skauda,
Dar esi gyvas
Ir neplauki paviršiumi,-
Kaip vėžys – atgalios.
Atsiprašau, jei kam įgnybau,
Netgi kam įspyriau,
Liko be galvos...
Pakelkime drauge
Taurelę rūgštaus vyno,
Išgerkime, nes vynas
Garuoja be putos.
Oi, kaip vienas kitą mylime,
Kai įsikibome tvoros...





Duonos magija



Gyvenimas – tai duona,
Kurią kepant visko pasitaiko:
Šaltai užminkyta
Nekyla ir tąsi,
Prie gomurio prilimpa -
Nė išspjauti, nė praryti,-
Kaip grumstas nesubyra,
Negrįžta ir į žemę -
Tai grūdo mirtis...
Kada krosnis karšta,
Susvyla ir plikyta,
Gražiai raugta, iškilusi,
Tada gumbai išmėto
Ir pusę kepalo
Reikia nupjauti,
Kad valgytų visi...
Nušluostysiu lūpas,
Kas ant jų liko,
Pabersiu patvory...
Matai, balandis bėga,
Jis lesa viską,
Kuo žemė soti,
Nes nebegali skristi...
Gal pakils?


Mylime visokią



Žemė nebijo,
Būti purvina,
Nes jaučiasi graži,
Kai žydi sodai,
Ją giriame ir tokią,
Kada dirva vos užarta
Ir vagose lietaus bala
Dar telkšo,
Bet geria sotį...
Žemė nebijo
Savo gilių raukšlių,
Jeigu tarpekliuose vėsu,
Susuka lizdą paukščiai.
Žemė nebijo vėtrų,
Nes vėl atauga,
Kas nulaužta,
Tolyn tik nuneša
Mažyčius grūdus -
Iš jų svajonės bręsta,
Kyla meilės daigas,-
Kaip sklidinas sulos ąsotis...
Žemė tik bijo,
Kad nekristų ašara
Nekalto vaiko,
Kuriam nelemta eiti,
Ant juodos žemės tvirtai atsistoti.



Gerumo paslaptis


Skiriu Tautvydui Kontrimavičiui. Anykščiai

Nepaprasti tie vakarai,
Kai pajuntu, kad gera,-
Lyg dega akyse
Skaisti ugnis,
Nors nusileidžia saulė...
Tada ir danguje juodų dėmių
Tarp žvaigždžių nesimato,-
Turiu tik paprastas akis,
Kai pakeliu į aukštį,
Aplink mėnulį šviečia
Debesėlių ratas,
Antra saulė...
Nepaprasta ir šiluma,
Kai žmonės gerą žodį sako,-
Tarsi užlieja gerumu
Net visą Paukščių Taką...
Taip skrenda geros mintys,
Prisiminimuose šviesa
Ilgai negęsta,
Tada Šventoji kalba,
Spindi žvaigždėmis
Gerumo paslaptys...
Mums duotos rankos
Ir dvi jautrios akys,
Kad dovanotume kitiems
Žvaigždėtą ateitį.



Anykščių koplyčioje šventinė nuotaika



Ačiū Kalėdai



Kalėdų Senis
Šįmet dar - be rogių,
Tik pasikinkė vėją
Ir pas mus jau pasirodė,
Jį pasitiko gėlės
Ir dar žalios pievos,
O zylės pasakų parašė
Ant beržų kamienų.
Parašėme ir mes laiškelį,
Labai trumputį,
Kiek rašyti galime,
Dar ne visas raidžių pynes
Šį rudenį išmokę,
Nepratę buvome
Prie snaigių šokio,
O jos jau kitą dieną
Paslapčia ištirpo,
Senelis ne tuos kailinius
Dar apsivilko...
Bet dovanos nepaprastos
Ir labai gražios,
Nes katinėlis jų paprašė.
Kas šoko, piešė
Ir dainas dainavo,
Gražiai ir sklandžiai
Seniui deklamavo,
Tas dar saldainių gavo.
Močiutės kojinė kiaura,
Todėl ir liko su lazda...



Atgarsiai

Labai ilgai
Vaikas nori matyti mamą,
Kad vestų į darželį
Ir nuautų batukus,
O vakare priglaustų
Ir prie širdies girdėtų
Jį mylinčius žodžius...
Labai ilgai,
Net ir suaugus,
Reikia tėvelio,
Kad pasitikrintų žodžius,
Ar tik tas vienas kelias
Visada tiesus...
Kas atsakys į šiuos žodžius?
Tada glaudiesi ir prie medžio,
Žiūri net į takelį,
Kuris veda į duris,
Kur tuščia ir nyku...
Labai ilgai
Dar širdį gelia,
Kai žodžių jau nebegirdi.








Mūsų kartos nelaimė



Nelaimė,
Kada medis auga
Svetimame krašte,
Tarp jam neįprastų kupstų,
Nemato ir neapsižvalgo,
Kad žemė ta pati,
Tas pats dangus.
Nelaimė,
Kai žmogus praranda,
Kas brangiausią - tėviškę,
Savo tėvus,
Atskirtas vilku staugia
Ir ieško vis kaltų...
Įtarinėja ir kaimyną,
Gerą draugą,
Net brolis tampa
Pikčiausiu priešu,
Tada didi nelaimė
Atsisuka veidu piktu
Ir jam pačiam neleidžia
Išlikti sau geru...
Kada pasėjus grūdą
Jis gražiai užauga,
Supranta, kad matys dangus,
Atleidžia žemei,
Atleidžia savo draugui,
Nebūna svetimas tarp girių,
Kad ir svetimų...
Sugrįžo mūsų žmonės,
Likimą aplenkę,
Net iš „Dievo miškų“...
Kokie jie buvo kantrūs,-
Už tai ir atgulė gimtinėje,
Po ąžuolu žaliu.




Žiūriu pro savo langą



Dar nelieku viena,-
Pro langą matau kiemą,
Jame ir medis, ir žolė,
Gajesnė už mane,
Pavasarį atgyjanti
Ir toliau auganti.
Buvau ir didelėje šeimoje,
Kur giria šlama,
Ten paukščiai čiulba visada,
Kada tik nueinu
Ir pasisveikinu,
Jaučiuosi vėl pas mamą...
Žemai išaugusi arba palinkusi šaka
Priverčia pasilenkti,
Kad į voratinklį nekliūtų
Iškelta galva
Ir akių neuždengtų...
Tada matau, kas žemėje,
Kokia gyvybės paslaptis,
Kad nė vienos žolės
Nėra po vieną.
Gyvenimas... netylanti srovė,
Vis žemėje ir danguje
Čiurlenantis.



Žodis



Dar vaikštome po kaimus,
Mažus miestelius,
Bet gatvės ištuštėjusios
Ir dirvos pūdymais pavirtusios;
Jau greitai bus diena,
Kada vietovardžius surinkę,
Žodyną tik užversime,
Nes tol kalba gyva,
Kol žmonės kalba,
O ne paukščiai...
Tol dirvos myli grūdą,
Duoną kepa motina,
Jį atpažįstame ir skiriame
Nuo byrančių pelų,
Kurių ir nepilame į aruodą...
Pirma buvo mintis,
Kaip užauginti rugį,
Iš miežio raugti alų,
Avižomis uždengti sulos puodą,
Kad niekada gyva kalba neišgaruotų,
Nes iš visų brangiausias
Yra žodis.



2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Vargonų muzika



Tylos minutė vakare -
Dainų pasiklausysiu...
Už lango vėl tamsa,
Ramu ir gera,
Nes dega lempa
Ir tavo lange,
Ten, danguje,
Kaip aną vakarą,
Lyg pirmą sykį,
Kurio negalima pamiršti...
Mylėdama gyvenimą
Su tavimi kalbu,
Kiekvieną vakarą -
Tyla ir žvakė,
Prie kurios gimsta
Daug minčių,
Kodėl gyvenimas
Dažnai pavirsta
Į sudegusią žvakę,
Jau vienintelę...
Tylos minutė,
Paprasta daina,
Vargonai,
Mintys rimsta,-
Nieko negrąžinsi.









Spalvų kalba



Vaiko širdis -
Pražystanti gėlė
Rasotais lapais;
Pirmieji žingsniai -
Upeliukas iš širdies,
Į vandenyną tekantis.
Pirmasis žodis -
Dažniausiai tariamas:
- MAMA.
Oi, kaip skaudu,
Kada net jos netenkama...
Pirmasis piešinys -
Sielos kalba,
Į širdį šnekantis,
Kaip vyturėlis danguje,
Kaip marga plaštakė.
Toliau – erdvė,
Kur akys mato...



Laisvė


Parodos "Ukrainos revoliucija 2013" parodos atidarymas 
Vilniaus  miesto savivaldybėje

Kiekvienas augalas,
Kaip ir žmogus,
Energiją iš žemės gauna,
Nes tik iš jos gelmės,
Nepaprasto gyvybės lopšio,
Ir save suranda...
Kartojasi ir dar kartosis
Maidano aikštės šūkis:
LAISVĖ.
Čia renkasi žmogus
Ir didelė dalis šalies,-
Ukraina jau savo kelią
Susiranda.
Kai keičiasi kartų likimas,
Žmonės didžiuojasi,
Kad patys renkasi,
Ar laisvą žodį,
Ar komandą.
Dėkoju šiandien ir draugams,
Kad buvo su nepaprasta tauta
Ir ten su jais nakvojo,
Nepabūgo šalto vėjo,
Netikėtumų, daug ko...
Iš pirmų lūpų ir girdėjo:
LAISVĖ.