Vingiai

Ne, ne istoriją rašau,

Bandau tik atsakyti

Į savo klausimą:

Kodėl gyvenimo keliai -

Tokie vingiuoti,

Kad eidamas vis pasiklysti?

Prie pirmo posūkio -

Kaip kregždės lizdas,

Tėvų nulipdytas,

O kas buvo anksčiau,

Tik pasakojimuose slypi.

Prie antro posūkio – jaunystė;

Vėl šlapios kojos

Ir per polaidį paslysta,

Vis būdavo kažkas,

Kas tvarkė ir įsakinėjo,

Tik ne iš dangaus,

Ką turiu daryti.

Mažas žmogus,- kaip sakė

Ano šimtmečio kūrėjai,

Dabar galiu pati sakyti.

Tiktai senatvėje

Per žilą galvą mintis švistelėja...

Kodėl gyvenimo

Ir paskutinis vingis

Toks blankus,

Kaip paskutinis sniegas,

Vis patižęs?