Kraštiečiams

Aldutė ir Antanas

Nieko ne gaila,

Kada kelias ilgas;

Kiek sutikau,

Tiek pamiršau,

Išaugo klevas,

Sulapojo liepa,-

Ten aš buvau,

Viską mačiau.

Ne gaila ošiančio pušyno,

Kur grybavau,

Uogas rinkau,

Pasilenkiau prie papartyno,

Bet žiedo neradau...

Kiek vandens nutekėjo -

Gėlo, gryno -

Į jį žiūrėdama verkiau,-

Tai mano dienos,

Mano tas meldynas,

Nupyniau iš jų kraičio skrynią,

Mintis sudėjau,

Uždariau.