Voratinklių migla

Rudens rytais

Pašąla, vėl atšyla

Ir dideli rasos lašai

Neišsilaiko ir nubyra

Nuo ištiestų voratinklių,

O jų – šimtai...

Vorai tik laimę neša,-

Visi tai žino,-

Tik perbraukiu ranka

Per paskutinę žolės lapą

Ir girdisi žemės kalba:

- Aš vėl pabusiu,

Vėl tu jausi kvapą,

Ateis ir šiluma,

Dabar tiesiu gyvybės taką,

Kad pailsėtume drauge.

Tikiu, pakils saulutė,

Išsisklaidys migla...

Gimtoji žeme, būk linksma.