2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Vilniaus Pilies gatvė



Senasis Vilnius
Ir siauros gatvelės,
Kur visas namas -
Viena siena, ištisai,
Už posūkio – aklavietė
Ir geležiniai vartai,
Bažnyčios bokštai -
Vis į dangų... taip nelauktai.
Kai kur maži langai,
Balkono pertvarose -
Gyvos gėlės,
Vijokliai stiebiasi į saulę,
Kurios čia tiek mažai,
Ant akmeninio grindinio trinkelių
Per visą dieną - tik šešėliai,
Senų laikų aidai...
Vienas akmuo - iš vieno kaimo,
Kuris mena senolių karą
Su turkais, švedais
Ir prancūzais, rusais pamečiui,
Pataikiusi kulka ir atsimušusi
Dar nuo senelio šalmo
Įstrigo čia į gatvę,-
Kaip atminimo dovana,-
Kad buvo žaizdos
Ne tik ant akmenų -
Seniai ir neseniai...
Kitas akmuo – iš mano kaimo
Ir atsistojusi ant jo klausau,
Kaip vikšrai žvanga...
Žvyruotais kelių pakraščiais
Beržai ir topoliai užaugo
Ir primiršti karių kapai...
Į gatvių grindinį įspaustos pėdos,
Kas buvo, akmeniu pavirto
Ir pasiliko amžinai.
Per Vilniaus grindinį einu
Taip tyliai,-
Akmenys dar kalba...
Ar klausai?




Komentarų nėra: