Tik tik, tik tik...

Kai lieka tuščia širdyje,

Imu į ranką plunksną,-

Gali ji būti gulbės

Ar erelio pilko;

Nereikia povo,

Ji labai marga ir švytinti...

Ilgai ieškojau miškuose

Margo genelio pamestos;

Gyvenimas – genys,

Vis kalantis ir gręžiantis

Medžius savo vaikams

Ir skruzdėlėms neduodantis nurimti.

Kai gandras plunksną pameta

Vėlyvą rudenį,

Žinau, kad laikas skristi

Iš savo tylumos,

Gražių svajonių

Į kitus miškus,

Kur kala tik genys:

-Tik tik, tik tik, tik tik...