2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Lenkiuosi keliui, kuriuo vis ėjau...



Dėkodama gyvenimui
Dėkoju Adamavai,
Per karo gausmą
Pirmą kartą suklykiau,
Prie Elmiškių jau ežero užaugau,
Rubikių ežere kojas mirkiau,
Prie Strėlupio ir Elmės
Dėkodama pasauliui
Eiles rašiau,
O Anykščiai – pradžia,
Kur mokslo šaknį karčią
Ilgai krimtau...
Paskui lenkiausi Vilniui,-
Čia mokytoja patapau;
Džiaugiausi vėl sugrįžusi
Į gimtą miestą,
Į tas pačias vietoves, kur gimiau.
Taip traukia vandenys,
Rytas ankstyvas,-
Kaip krikštas saulėje,-
Palaimą tik darbe jutau.
Gražus ir mūsų Vilnius,-
Kaip tūkstančiai žvaigždžių užsidega
Naktiniai žiburiai
Ir darosi širdy šviesiau...
Po daugel metų
Vėl atgal grįžau:
Čia geri žmonės
Ir tylus Mušėjus...
Oi, teka Urvena
Ir per pačius Mačionis,
Kaip šaknimis žilvičio
Šioje žemės pakrantėje įsikibau,-
Kur esame,
Ten žemės vidurys
Ir man, ir tau.





Komentarų nėra: