Oi,
nelaiminga siela,
Kuri
skrisdama į dangų
Žemėje
nebe palieka nieko,
Kas ją
palydėtų
Į tą
ilgą kelionę,
Kur ausį veria nežinia,
Nors
skambalėliai, angelų giesmė
Per dieną
naktį skamba;
Ji kyla ir
ištirpsta,
O žemė –
kūnas,-
Koks jisai
bebūtų,
Nuskriaustas
ar nuodėmingas,-
Vis tiek
jis - namas,
Kuris buvo
skirtas jam...
Erdvė
didinga pasitinka -
Tenai nėra
langų
Ir sienoms
vieta ten nepažymėta-,
Juk
netikslinga,
Niekas
negrįžo iš dangaus...
Nelaimingiausia
siela,
Kurios
niekas neapverkia,
Nes ašara
nuplauna,
Sūriuoju
vandeniu pagirdo
Ir jau
laimingas pakylėtas...
Tik trumpai valandėlei pasilieka
Prie savo
pastatyto namo žemėje
Laimingi
artimieji:
„Iš
dulkės kilęs,
Vėl dulke
pavirs“...
Neverkia
prie kapų tik tas,
Kas
Biblijos tiesų neskaitęs
Arba
suprato jas ne iki galo,
Gal
savaip...
Gyvųjų
daug mažiau.
- Atmink,
paverk,-
Taip
skambina varpeliai ir varpai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą