Saulutė
leidžiasi anksčiau,
Baigtas
medunešis,
Jau krenta
sode obuoliai;
Naktimis
taip tylu,
Kad
girdisi,
Kaip jie
paliečia žemę,
Vienu šonu
trenkiasi...
Rytais
einu jų rinkti,
Dedu į
savo skraistę,
Matau -
migla pakyla
Nuo pievos
takų,
Kur
stirnos naktį braidė.
Gyvenimą
turiu,-
Kaip
medaus lyžtelėjimą -
Saldų,
brandų...
Pabūk šį
vakarą kartu,-
Jis toks
gražus,
Kada
saulutė vėl po debesėlį braido.
Oi,
nesijuok tik iš manęs,
Tave
girdžiu
Ir pakeliu
drauge su obuoliais -
Tai mano
dienų kraitis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą