2013 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Lėlės


Onutės Eigminienės lėlė

Mūsų motulės,
Mūsų brangios motinos
Ir seserys, ir draugės -
Jos visada prie rankdarbių,
Prie vaikų lopšio
Ir visuomet jaunos,
Kai sidabru jau puošiasi
Geros ir mylinčios
Jų galvos...
Lėlė suklykia
Prie naujagimio lovelės
Ir nejučia paglostai
Dukters lininę galvą...
Tu pasiuvai pagal save,
Tu ją prikėlei
Vėl naujam gyvenimui,
Kad ir po daugel metų
Ji papuoštų tavo kambarį...
Lėlių vardai – tai atmintis,
Kad tavo jau vaikai užaugę.



2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Ant kelmo



Išvirsta senas,
Jį visi apspinta:
Gal kur spraga
Ir bus laimingas,-
Užstos ir vėją -
Šis negailestingas
Ir verčia paskuba,
Net ir laimingus...
Apauga aplink jį
Ir giminės, kaimynai,
Netgi ir tie,
Kurie jo nepažino...
Kas surenka šapus
Ir nešasi į trobą,
Pačiam statytis -
Tarsi nepatogu.
O čia - daugiau erdvės
Ir nuostabus vainikas,
Tik atsisėdęs sykį,
Būsi jau prilipęs...





Kalendorius



Tik vakar, dar tik vakar
Nušvito saulės takas,
O šiandien sutrumpėjo
Minutė dar vienos dienos;
Jau neprisimenu,
Kas buvo vakar,
O ryt neprisiminsiu
Datos šios ...
Juk laiko niekas nematuoja
Ir kalendorius keičiasi
Kas keturis metus,
Galiu nupirkti juos tik keturis
Ir vėl atversti tuos pačius...
Vakar mano plaukai
Buvo kaip pienės pūkas,
Sušukavau visus laukus,
Paleidau šiandien pavėjui,-
Tegu jis lopšį supa
Ant balto beržo
Grublėtos šakos...
Kas rytoj man
Dainas dainuos?






Dieviška muzika




Aš myliu muziką,
Kaip saulė motina - dukrelę,
Kaip mėnuo tėvas - savo sūnų,
Kurį leidžia į pasaulį
Per dangų amžinai;
Nuo vieno krašto
Iki kito krašto
Per vandenį ir ugnį,
Nuo gilumų
Iki aukštai, aukštai...
Aš myliu muziką,
Kaip tekanti aušra
Paliesdama takelį,
Iš kur atplaukia debesys
Ir slepiasi Vakarė,
O meilės virpulys į širdį beldžiasi,
Grįžulo Ratais
Rieda apvaliais...
Aš myliu muziką,
Ką tik žmogus ir gali -
Jau galynėtis su dievais...




Praregėjimai


Ačiū draugei už foto montažą.


Vyro akis -
Pagauti ir nušauti
Greitąją stirną -
Laisvą, grakščią;
Jauną kraują, karštą
Susipila į taurę
Ir geria užsimerkęs,
Nors teka ašaros
Net per kraštus...
Vyro akis taikli,-
Jinai erelio greičio,
Pasiekia kalnus atšiaurius,
O ten ir ganosi stirnaitės,
Kurios į slėnius nusileidžia,
Kai šaukia ragas
Žuvusio jos giminaičio...
Į ką tas garsas
Būna panašus?




Po Liūto ženklu


Dainiaus Žąsino foto


Žmogus stiprus,
Jei liūto ženkle lemta gimti,
Nes apie tai nusprendžia
Tik aukštas dangus;
Tvirta širdis,
Kuriai lemta pamilti
Galingo giminaičio
Pėdas ir laukus...
Prie iškilių pilių,
Dabar griuvėsiais virtusių,
Dar stovi liūtas išdidus -
Juo puošiasi naujos valstybės,
Iš amžių prisikėlusios,
Kad tik šalia gyventų
Liūtas atkaklus...
Juk simboliai dar kalba,
Lieka antspaudas ir herbas,
Į mūsų lemtį panašus...

Skudurinės Onutės



Kiek daug mergaičių
Nori būti Žilvino pakalbintos
Ir nesvarbu,
Kad broliai devyni
Akylai saugo,
Bet jūra šaukia išdidi
Ir veriasi jos vartai,
Nes karalienė Eglė,-
Prieš ją žuvelės nusilenkia,
Ir verpia siūlą,
Kraitį lietuvaitės,
Jinai – kaimo mergaitė,
Tai aš ir tu...
Miškas suošia,-
Virsta drebulė giraitėje
Ir grybai susigūžia,
Kai prie kelmų nauji
Ateina į gyvenimą,
Jūros ir žemės
Pašaukti...
Mes mažos buvome
To paties sodžiaus tarsi giminaitės,
Nemigome ir šviesią naktį
Mėnulio pilnaty,
Aš apie tai rašau eiles,
O tu siuvi lėlėms dar kraitį
Ir Žilvinui skiri...






Gyvenimo medus



Išskrisiu,
Kai nebelankys manęs
Baltosios gulbės -
Jos atskrenda pasižiūrėti,
Kur kitąmet susuks lizdus,
Ar jau lelijos dygo,
Ar maisto visiems bus...
Kam grūdas,
Duonos trupinėlis,
Kitam ir miško viržis ,
Riešutėlis apvalus;
Ko tiktai mūsų žemė
Nepadeda ant stalo
Iš savo delno,
Kad būtų sotūs pusrytėliai,
Pietums – medus...
Prie durų auga vynuogės -
Užtenka man ir vapsvoms,
Ir mažiems paukšteliams,
Kurių giemelės gydo
Kaip medus.



2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Po vieną ašarą nubyra


Upė Šventoji. Anykščiai

Kai skauda,
Verkia tik maži
Ir skausmo nepatyrę,
Dabar verkiu,
Kada girdžiu
Gražią melodiją
Ar paukščio skrydį pamatau,
Iš po debesų išnyrantį,
Kai dviese eina,-
Jau seni,-
Už rankų susikibę,
Kai baltos gulbės tvenkiny
Prieš viena kitą neria,
Vėl išnyra...
Dabar mano kieme gražu -
Tyla, ramybė...
Verkiu ne savo,
Bet savo vaikų,
Kada bėda iškyla...
Po vieną ašarą
Kasdien nubyra.

Mano darželis rudenį



Nebuvo dar stiprios šalnos,-
Jurginai žydi,
Jų gražios spalvos
Tarsi iš dangaus,
Kuris saulę palydi
Kas dieną vis žemiau...
Dar bobų vasara
Už lango stovi
Su nuotakos žaliuoju vainiku
Ir pievose rūkai užmiega
Su rytmečio rasos lašu.
Kiek daug žiedų,
Kuriems nebus jau lemta
Atmerkti žemei
Savo žiedlapių skaisčių,-
Tarsi maži vaikai
Pradeda verkti,
Kai trūksta mamos žvilgsnio -
Saulės spindulių...
Mano darželis – mažas,
Tik prie sodo vartų,
Čia visą vasarą budžiu,
Kad šaltas vėjas nepaglostytų
Dar nepražydusių gėlių...





Su Angelų diena, mieli pareigūnai


Aldonos sodyba

Atrandame gyvenime
Tiek džiaugsmo kasdienybėje,
Kad galime dalintis saule,
Laužo ugnimi
Ir į stiklinę
Tiek vandens įpilame,
Kad atsigertų ir svetys...
Visų prie salo nesodiname,
Tiktai pažįstamus, draugus,
O kas ateina ir paklydęs,
Tik pasiklausiame:
- Susipažinkime, kas tu?
Kasdienė juoda duona -
Tai mūsų gimtinės,
Kur ariame svajonių arimus;
Praeina metai -
Vėl vaga pirminė
Velėną verčia vainiku.
Jei tu su manimi darbe
Dėl Lietuvos žmonių,
Už stalo vietos bus...





2013 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Rudens romansas


Vidmantas Plėta su draugu  menininku Tarabilda

Kas nubraukė, saulute,
Tavo spindulius,
Gal į kasas supynė?
Pakils mėnulio pilnatis
Ir vaikščios iš paskos
Pečius tau apkabinęs...
Paleis geltonus plaukus
Ir atsidus gimtinė,
Nes čia buvau
Ir čia tau dainavau
Apie laimingas valandas
Ir negandų sekundę...
Gerų rankų tiek daug -
Jų šilumą jutau,-
Kaip vieną spindulį.
Kiekvieną rytą
Su tavimi kilau
Ir „ačiū“ žodį skyriau,
Mano brangi Tėvyne.




Ilgesio kvapas



Mieli anykštėnai


Koks ilgesys
Ateinančios dienos,
Saulutės šilumos už lango,
O namuose – kaitros,
Kuri nubraukia tamsą...
Tavo akių šviesos,
Vos matomos sapno užuolaidoje;
Vis prieinu ir atitraukiu,
Kad pamatytų net ruduo,
Kaip tavęs laukiu...
Ilgėsiuosi ir žiemą
Šerkšno baltumos,
Kada tvoras aptraukia,-
Iš kiemo – durys atgalios,
Kur ilgesys pašaukia...
Žarstysiu sodo obelų
Sniegą balčiausią,
Kad mūsų rudenį
Nebotų meilės obuolys
Šalnų ir balto šerkšno...
Prabėgo metų virtinės,
Kaip sudžiovinti vaisiai,
Saldžiai kvepiantys.





Juozo Tumo - Vaižganto gimtinėje



2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Rudens obelis



Atriša muzika akis,
Rankas sujungia,-
Klausausi visą vakarą dainų
Ir gimsta širdyje
Gražiausios mintys...
Užauga obelis,
Ant jos šakos
Ir meilės obuolys sunoksta...
Nuskyniau, tau daviau -
Taip sėdime pavėsyje
Ir valgome …
O danguje vis gieda vyturys,
Mūsų pavasarį primindamas.
Dabar - mūsų ruduo
Ir krenta obuoliai,-
Kaip muzika į žemę...
Ar juos visus surinksime? 







Mielai draugei Rutenei Auustei


Ačiū už foto montažą

Į mano sielą
Iš jūros pakraščio
Atklydo garsas,-
Lyg fleita ar piemens dūda,
Švelniųjų rankų pakelta,-
Prie lūpų garsą gaudau,
Bučiuoju saulę Airijos -
Tokia jinai šilta...
Papučia vėjas,
Veidą gairina
Šiltų srovių gaida,
Todėl čia gėlės
Daug anksčiau pražysta,
Nei mano šalyje...
Toliau, ant kranto,
Sėdi lietuvaitė -
Kokia graži ir jos šeima,
Kada vaikutis auga,
Kitame Baltijos krante...
Undinė tamsiaplaukė,
Bet akių gelmėje,
Gyvena tėviškė -
Tai mūsų mylimiausioji,
Brangioji Lietuva...

Vilniaus Pilies gatvė



Senasis Vilnius
Ir siauros gatvelės,
Kur visas namas -
Viena siena, ištisai,
Už posūkio – aklavietė
Ir geležiniai vartai,
Bažnyčios bokštai -
Vis į dangų... taip nelauktai.
Kai kur maži langai,
Balkono pertvarose -
Gyvos gėlės,
Vijokliai stiebiasi į saulę,
Kurios čia tiek mažai,
Ant akmeninio grindinio trinkelių
Per visą dieną - tik šešėliai,
Senų laikų aidai...
Vienas akmuo - iš vieno kaimo,
Kuris mena senolių karą
Su turkais, švedais
Ir prancūzais, rusais pamečiui,
Pataikiusi kulka ir atsimušusi
Dar nuo senelio šalmo
Įstrigo čia į gatvę,-
Kaip atminimo dovana,-
Kad buvo žaizdos
Ne tik ant akmenų -
Seniai ir neseniai...
Kitas akmuo – iš mano kaimo
Ir atsistojusi ant jo klausau,
Kaip vikšrai žvanga...
Žvyruotais kelių pakraščiais
Beržai ir topoliai užaugo
Ir primiršti karių kapai...
Į gatvių grindinį įspaustos pėdos,
Kas buvo, akmeniu pavirto
Ir pasiliko amžinai.
Per Vilniaus grindinį einu
Taip tyliai,-
Akmenys dar kalba...
Ar klausai?




2013 m. rugsėjo 25 d., trečiadienis

Dovana



Šventos relikvijos

Kai turi žmonės idealą,
Jo siekia, eina tuo keliu,
Kur Dievo Motina atrado
Ir savo sūnų,
Išlaisvintą ir nuo skriaudų.
Per amžius žmonės
Pripažino maldą
Ir siekė ginti gėrį gerumu,
Mažiau aukų ir kraujo,
Jeigu ant šventojo paveikslo
Nebūtų jokių nuodėmių,
Tamsių dėmių...
Švenčiausias - motinystės jausmas,
Kai saugo ir augina
Savo meilės vaisių,
Kol tampa pranašu,
Naujos kartos gerumo simboliu;
Atleisk mums nuodėmes,
Bet patys jas ir pasirinkome,
Apsaugok, Dieve,
Nuo mūsų pačių.





Mano praregėjimai


Rudens saulės ašaros

Saulutė atsisveikina anksti -
Ruduo, ruduo auksinis;
Šakas jau nurengė
Nenuorama vėjas šiaurys
Ir nulėkė
Kaltės nepripažinęs...
Šalta ranka
Žiedus nuskynė,
Vijoklis mano namo kampą
Rausta apkabinęs...
Tik saulė moka būti atlaidi,
Kada žemės jaunamartės
Jau pilnos turto skrynios;
Ruduo jas švaisto
Nesulaukdamas žiemos,
Kaip ašaras dalina...



Gyvenimas - vienas akordas



Iš kur paveldėjo žmogus
Tą muzikinį palikimą?
Upelis alma,
Skrodžia vėjas debesis,
Perkūnija grūmoja
Ir medis skyla,
Kai trenkia žaibas
Ir šerdimi nueina,
Šiurpas sudrebina šaknis...
Graži ir atmintis,
Kada pavasarį sučiulba
Daugybė paukščių miškuose,
Į dangų kyla
Vėl tos pačios gaidos -
Laukimas, nerimas
Ir dar kažkas...
Nuo pirmo būgno aido,
Kada prabilo juo žynys,
Ir iki šių dienų...
Gyvenimas – tik aidas,
Nepakartojamas akordas
Ir atmintis...




Balta katytė



Balta katytė
Visada prausia
Ir uodegėlę,
Ir savo ausį;
Padai pilkuoja,
Nosis raudona,
Akytės žalios,
Kartais geltonos.
Maži vaikučiai -
Dar mėlynakiai,
Nes nemeluoja,
Tik tiesą sako...
Jeigu sudužo molinis puodas:
-Brolis jį daužė,
Tik mano brolis...
Visi supranta,
Kad netgi žodį
Galima daužti,
Kaip silpną puodą...




Improvizacijos



Graži džiazo improvizacija -
Tai muzikinis žaismas
Ir nuotaikų kalba,
Kai vienas kitą
Kalbina ir instrumentai
Bei derina melodiją
Atklydusi gama...
Pasiveja, pralenkia
Ir vėl per penklinę nubėga
Basos pėdos;
Atsisuku ir padėkoju,
Kai baigiasi takelis
Per lygumas, kalvas...
Tai laisvos prerijos kvatojasi,
Žvengia laukinis žirgas,
Nematęs kamanų nei balno,
Už karčių laiko
Tik žmogaus ranka...
Kaubojai mes visi,
Kai džiazą groja
Prityrusi laisva kalnų dvasia...



Porose



Tik ąžuolas miške
Arba palaukėje
Išauga vienas,
Jam reikia daug ir vietos -
Platus šakomis
Ir šaknys nusitiesia
Į derlingas žemes,
Galiu tik pavydėti,
Jam tokios ateities,
Kad niekas negenėtų
Žievės net vaistams
Ar dažams nelupinėtų,
O pintų vainikus...
Visi namų pastogėje
Ar ant vandens - vis dviese,-
Geriau suranda maistą ir lizdus.
Puikus gyvenimas,
Kai mato saulę šviesią,-
Užauga baltos gulbės,
Raibos antys,
O randame visi pavėsį
Po ąžuolu žaliu.



Mokslo šventovės


Išauga medis
Iš mažytės sėklos
Ir pats įleidžia šakneles,
Paskui papuošia stiebą lapais
Ar spyglio šakele...
Vis augama ir augama -
Tik viena kryptimi:
Aukštyn į dangų,
Kiek tik pasiekiame
Dar savo akimis...
Pirmoji sėkla – iš tėvelių,
Tai jų didi dalis,
Kad mus išleidžia į pasaulį
Per jų geras akis.
Paskui skambutis,
Kviečiantis į kelią -
Nauja dalia, nauja viltis,
Kad susirinksiu po šapelį,
Ką sako knygos - mūsų praeitis.
Pirma knyga ir joje raidelė,
Pirmoji mokytojos ateitis,
Kad vesčiau ir kitus į kelią,
Kuriuo praėjusi pati...
Gyvenimas – gyva knyga,
Kurią rašau visą gyvenimą,
Tegu ją skaito ir kiti.

Ačiū Vilniaus Lituanistikos fakultetui už dėstytojo A.Pakerio foto.Jis buvo vienas iš pirmųjų mano dėstytojų.


2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Kas šventa



Šventa laikau relikviją,
Gautą iš tėvo,
Šventa malda ir iš mamos,
Pakeliu galvą ir į kryžių,
Nes koplytėlėje ir skausmas,
Tuo pačiu palaima,
Kad ilgimės dievadirbio
Ratu apjuostų saulių
Virš nukryžiuotojo galvos.
Negaliu iškraipyti žodžių,
Skirtų vienai maldai -
Už motinas...
Jų žodžiuose vaikai
Gražiausiai kalba
Ir nuo mažens priklaupia
Tik prie jos...
Šventu laikau gyvenimą,
Kai iki paskutinio net atodūsio
Buvai su ja,
Prie jos.





Kelias į namus

Šis kelias – į namus,
Bet jis - ne paskutinis,
Dar eisiu šimtus kartų,
Kur mano gimtinė.
Maža jos nemačiau
Ir atmintyje išsitrynė;
Daug vietų suradau,
Kur gera eiti,-
Oras grynas.
Jaunystė - į kalnelį,
O dabar - į slėnį...
Prie mano kelio - beržas,

Drebulėlė nusiminusi:
Paglostau liemenis,
Dar lapai laikosi,
Dar ne žiema,
Kai nuogos šakos
Viena į kitą trinasi...
Dar eisiu šiuo keliu,
Praeina juk lietus
Ir šviečiasi toli
Graži vaivorykštė...




Visų atsiprašau



Dažnai man gėda
Dėl tavęs ir dėl kitų,
Už jus atsiprašysiu
Ir palinkėsiu nepažįstamiems,
Dar ačiū pasakysiu,
Nes jie man buvo svetimi,
Daugiau nesusitiksime...
Dažnai man gėda dėl draugų,
Kurie miške užaugo
Ir nepažįsta medžių,
Net ir tų,
Kurie jų kieme auga...
Atsiprašau ir medžių,
Nes jie nekalti,
Kad neturėjo kieme draugo...
Dažnai man gėda,
Kai upeliu brendu
Ir akmenėliai spaudžia,
Prisirenku į kišenes,
Namo nešu,-
Išdžius jie saulėje...