Vaikučiai pabiručiai

Mažieji ąžuoliukai

Nepažįsta tėvo,

Bet žino visą giminę

Stipriųjų ąžuolų,-

Jie auga, kur pasėjo

Gerieji paukščiai

Iš visų kraštų.

Kai gilės mato dangų,

Į jį stiebiasi ir auga,

Lietus nuprausia

Gležnus lapelius,

O saulė šypsosi

Per visą dangų mėlyną,-

Tai jos didysis kiemas,-

Kad ąžuolyne daug mažyčių,

Į vieną tėvą panašių.

Kukuoja ąžuolyne vėl gegutė

Skaičiuodama metus:

-Kukū, kukū ,

Gal dar ne vienas bus...

Tegu, ką davė Dievas,

Tas ir užaugs stiprus.