Svetimos širdies neliesk

Visus pasiūlymus

Seniausiai ignoruoju,

Nes tėtė žodį dovanojo:

„Svetimo neliesk“,-

Todėl ir nesiskolinu

Nei dėl garbės ar prabangos,

Taip gyvenau lig šiol,

Taip ir gyvensiu visados.

Iš paukščių giesmių

Veltui mokausi,

Iš medžių, pievų

Sau spalvų semiu,

Į vandenį pasidažau teptuką

Ir tykšta lašas ant kaktos;

Šią diademą

Per gyvenimą nešuosi

Ir nuolatos šypsausi,

Kad vis turiu varioką,-

Ne deimantą ar auksą,-

O duonos trupiniu

Su paukščiais dalinuosi...

Nelieskite mano vaikystės,

Gyvensiu, kol turėsiu

Tėvų duotą vardą

Ir vėją, saulę,

Amžinąjį dangų,

Prieš jį tiktai klaupiuosi,-

Taip auga ir visi dori

Mano vaikučiai,

Taip kyla paprastas žmogus.