Rasakilų rasa

Nejaugi rasos lašas

Toks skaidrus ir šaltas,

Kad stingdo smilkinius,

Suspaustus nakties delnuose?

Juk rytas visada išaušta,

Kai baigiasi tyla...

Einu per šaltą rasą,

Plaukus vėjas draiko;

Atėjo ir diena,

Pakėliau galvą,

Ramunėmis papuoštą,-

Aš – lašas šiltas

Blakstienų tankiame šešėlyje...

Oi, kaip grumba pirštai;

Tiek čia rasakilų -

Pieva žalia ir tirpsta

Žemuogės žiedas baltas

Pavasario kalneliuose,

Raudonos uogos sirpsta,

Tas laikas vejasi mane...

Rasa šalta,

Rasa, rasa...

Jau vakaras, bet man rasos

Vis ne gana.