Pirma žibutė

Padalinai save -

Aš tau pavydžiu,

Nes nemoku,

O ir nenoriu būti

Nei sava, nei svetima;

Atidaviau save

Tau į rankas,

Skambėjo sieloje styga,

Kurią tu iškeitei

Į kitą juoką...

Aš taip nemoku

Ir nenoriu būti

Tik antra.

Ištikimybė – laimė,

Kurią saugoti išmokau

Tiktai iš žemės,

Joje ir meilė, ir aistra,

Kitur jos nebėra,

Nes danguje – debesų vingiai,

Nesuskaičiuojama gausa...

Pavydžiu tau ir vėjui,

Iriuosi kaip Vakarė -

Amžinai viena

Melsvo dangaus skliaute,-

Nemoku padalint savęs.