Ką matau Albino Šileikos darbuose

Ką matome,

Taip apvalu ir taisyklingą

Ir bijome sulaužyti ribas,

Nes tik tada esi laimingas,

Kada sukiesi pagal saulę,

Iš jos gauni jėgos.

Ir voras savo tinklą mezga -

Tai pinklės proto ir progos,

Kad užsižiopsojęs vabalas

Priliptų ir užsikabintų

Už minčių raizgalynės,

Tada gyvenimo nepakartos...

Visų žiedų viduryje yra kiaurymė,

Ten renka ir nektarą bitė,

O šaknys žemę siurbia -

Saldi erčia gyvybės,

Aplaistyta dangaus didybės -

Tai visuma pradžių pradžios.

Žmogus - tarp žemės ir dangaus.