Alanta

Koks gilus jausmas -

Po žeme ir danguje,

Kur tėvų ir senelių senos pėdos,

Nublukę kryžiai ir kapų

Nežymūs kauburiai,-

Aluntoje palaidoti

Ir mano artimieji.

Senelės nemačiau,

Tiktai iš pasakojimų vis prisimenu,

Kad ji pėsčia ateidavo

Pas mano mamą – savo dukterį -

Ilgus kilometrus,

O atvažiuodavo ir dėdė.

Prisimenu tik laidotuves pusbrolio,

Lyg per miglas matau jų vienkiemį...

O kur jų dabar vėlės?

Kai pravažiuoju pro bažnyčią,-

Tarsi girdžiu varpus;

Jie pasakoja apie būtį,

Juk mes visi – ne pasmerktieji,

Tik savo kelią jau nuėję...

Kol gyveni, tau tėviškė brangi,

Ji – po visą Lietuvą

Dabar jau pasisėjusi.

Taip su palaima minime,

Kad ją ir juos turėjome.