2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Vaivorykštės keliai




Mano gimtinė - kraštas ežerų,
O kiek toliau – miražas,
Ką aplankiau ir kur buvau,
Į atmintį vis įsirėžia.
Sustingusi ugnikalnių lava,
Kur niekas dar ilgai neauga,
Šilti upeliai neužšąla niekada,
Praskrisdami paukšteliai geria,
Džiaugiasi ir maudosi.
Aplinkui sniego ištisa pluta,
O čia graži oazė,
Keliauja žmonės upeliu
Į slėnį - žalią, žalią...
Iš čia pakyla debesys ir plaukia,
Vaivorykštė nušvinta danguje,
Lietaus lašu pavirsti šaukia...
Svaja tokia tyra ir artima,
Kad sieloje kažkas vis atsišaukia...
Mano šalies melsvieji ežerai
Vaivorykštėje atsispindi;
Čia, tarsi sapne, miražas pasibaigia.
Į savo ežerą vis paneriu rankas,
Matau vaivorykštę dugne,
Iš kur visa esybė į padangę plaukia...






Komentarų nėra: