Tėviškės aidas

Sunku surasti žodį,

Kad galėčiau apsakyti,

Kaip einant į pakalnę

Gimtoji žemė traukia,

Kur sutinku pažįstamus,

Žiūriu jiems į akis,

Apkabinu net nesiklausus.

Garuoja čia ir pašalas

Savu, kitu kvapu

Ir želia įkalnėje plukės -

Baltai, baltai, baltai,-

Kaip išnešiota

Lininė skara močiutės...

Kas neturėjo sodo

Ir neskynė obuolių,

Paskiepytų tėvelio ir mamytės,

Tas nesupras ir žodžio,

Kurį vienintelį turiu

Paėmusi iš sodžiaus,-

Kaip brangiausią savo

Obelėlės skiepą...

Esu nuo Anykščių,

Esu dukra ir sodų , ir laukų,

O miškas aidu atsiliepia:

-Myliu!