Gyvenimo scenos ir tikrovė

Nė vienas aktorius

Neturi teisės klysti,-

Klaidindamas kitus

Išmoksta tik vaidinti,

Bet suklaidina tik save,

O ne visus.

Išmoksta to, ko šiandien reikia,

Ir linkčioja kaip smilga

Į visas šalis.

Gal Hamleto kančia išliko,

Niekšybę smerkdamas

Pats tapo tuo pačiu?

Paskui padaro išvadą -

To nori ir žiūrovas...

O kas tą lobį scenoje sukrovė?

Tik didis aktorius,

Kurio nepavertė žiūrovas

Savo primityviu vergu.

Aktorius nulipa nuo scenos,

Namo pareina,

O stebisi žmogus:

Iš kur tos srovės,

Koks per nugarą šiurpas nueina -

Ne už save,

Bet už visus nepaprastus

Ir paprastus - visus...

Scena – tai sielos veidrodis,

Kuris tik rodo,

Koks pats esi žmogus.