Gero vėjo

Nekvieskite manęs

Ant šilto tako,-

Aš – ne gipso lėlė,

Kad aptaisytų skudurais,

Tegu ir šilko skiautės,

Auksiniai būna auskarai.

Geriau nueisiu prie upelio,

Pamerksiu kojas

Ir nupraus baltai;

Prilipo molio bekeliaujant

Nepramintais dirvožemio takais...

Geriau ramunę prisisegsiu

Ir pasipuošiu pilkais ir paprastais,

Dar smingančiais į širdį,

Varnalėšos spygliais,

Kuriais vis mėtėmės vaikystėje,

Kada ir tu, ir aš -

Maži ir gražūs -

Žiūrėjome į dangų,-

Jis labai aukštai...

Pakviesi šokti, vėjau, aš išeisiu

Į plačią pievą

Su visais savo vaikais:

Su paukščiais ir drugeliais,

Su varnalėšų skrendančiais pūkais.