Žemė ir dangus

Judita Leitaitė koncerte

Kai mano kojos nebeneš,

Ar tu mane vis neši,

Juk aš nešiau tave,

Netgi tavo vaikus nešioju?

Aš tavo motina sena,

Raukšlėtas mano veidas,

Net saulė neapšviečia

Daugelyje vietų -

Tokios gilios tos prarajos;

Tenai palaidoti sapnai,

Gilios kaip vėžės, gilios.

Gal naktį žiba spinduliai,

Kai ryški mėnesiena,

Juk pamatei, jei nemiegojai...

Ar tu pagirdysi mane?

Tave šaltiniais girdau,-

Jie nuo kalnelių net prasideda dažnai

Ir slėniuose gėle pražysta dieną.

Ar tu dainuosi dar su manimi?

Aš - ta vienintelė styga,

Kurią ištempia vyturys

Ir visi vieną gaidą girdi.

-Nešu, gėriuosi tavimi,

Brangioji žeme,-

Atsakė jai dangus

Ir saulė nusileido.

Tylu, ramu, net vyturys užmigo.

Ar išsilygino

Raukšlėtas žemės veidas?