Namų uostas

Žmogus ir vėjas -

Visada kelionėje;

Pavargęs paukštis tupiasi

Ant laivo stiebo, burių

Ir grįžta į namus,

Kur laukia švyturys,

Rausvai vis žiebiasi,-

Tarsi gimtų namų ugnis.

Vėjas nutyla,

Nusileidžia burės,

Prie kranto uolos

Ir motinos toks begalinis ilgesys,

Kad sūnūs vėl į glėbį puola,

Tarsi vaikai maži...

Čia ir sesuo, žmona

Stovi prie molo...

Kodėl dažnai užgęsta

Širdies švyturys?